Plotas – 157 ha.
Šiame parke rasite:
- Dainų šventės estradą ir Sąjūdžio aikštę
- mišką
- pievas
- suolus
- šiukšliadėžes
- apšvietimą
- vaikų žaidimų aikšteles
- lauko treniruoklius
- krepšinio aikštelę
- badmintono aikštes
- tinklinio aikšteles
- diskgolfo aikštelę
- gertuves
- grilio zonas
- pėsčiųjų ir dviračių takus
- paplūdimį lankytojams su augintiniais
- Neries upę
- lauko muzikos instrumentus
- skulptūrą „Vienybės medis”
- šunų vedžiojimo aikštelę
- dviračių nuomą ir kitas paslaugas
- VU Botanikos sodo Vingio skyrių
- Lietuvos sporto centro stadioną
- Vokiečių karių kapines
- lesyklas paukščiams
- bičių avilius
- informacinius stendus
- kavines ir maisto vagonėlius
- stovėjimo aikštelę
- biotualetus
Vingio parkas yra miškinga Vilniaus miesto teritorijos dalis, iš trijų pusių plaunama Neries upės srovės. Tai didžiausias sostinės miško parkas, svarbus nacionaliniu mastu.
Plačioje parko pievoje yra pastatyta masyvi estrada. Teritorija labiausiai žinoma kaip masinių tautos susirinkimų vieta. Turbūt svarbiausias istorinis renginys buvo 1988 metais rugpjūčio 23 dieną vykęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio surengtas mitingas Molotovo - Ribentropo pakto metinių minėjimo proga. Vingio parkas yra tradicinė Dainų šventės vieta. Teritorijoje vyksta koncertai su gausiausiu lankytojų skaičiumi ir ryškiausiomis muzikos žvaigždėmis. 1997 metais roko grupė Fojė čia surengė atsisveikinimo koncertą, kuriame susirinko 60 000 žiūrovų. Šis koncertas iki šiol yra daugiausiai žiūrovų pritraukęs pasirodymas Lietuvoje. Vingio parke savo šou yra surengusios pasaulio žvaigždės – Lady Gaga, Andrea Bocelli, Elton John, Bjork, Sting, Robbie Williams ir kiti. Vingis pritraukia įvairiausius renginius, nuo sporto iki oro balionų festivalių ar fejerverkų šou.
Teritorija pamėgta sportininkų. Ypač ryte čia galime pastebėti bėgančius, einančius ar joga užsiimančius vilniečius. Vakarinėje parko dalyje yra Vingio stadionas – sporto bazė, kur treniruojasi ir profesionalūs sportininkai.
Aikštė aplink estradą yra pamėgta poilsio ir laisvalaikio erdvė, kurioje nuolat gausu miestiečių. Čia veikia restoranas, maisto kioskai, pramogos vaikams. Gausu vaikų žaidimų aikštelių bei lauko treniruoklių.
Parko dislokacijos vieta Neries kilpa – vingis, todėl miškinga teritorija turi ilgą upės pakrantės perimetrą. Pakrantės apaugusios gluosniais, juodalksniais, daug kur uosialapiais klevais. Vakarinėje parko dalyje, kitame upės krante matoma Plikakalnio atodanga. Patį parką galima apžiūrėti ir nuo Neries apžvalgos aikštelės.
Atmintini gamtos paveldo objektai yra Vingio parko šaltinis ir liepų alėja. Abu objektai yra miškingoje vietoje, netoli estrados.
Svarbiausia gamtinė vertybė čia yra miškas. Dauguma tai pušynas, vietomis auga eglių, beržų grupės. Miškas tvarkomas remiantis atsakingos rekreacinės miškininkystės principais. Nėra vykdomi jokie medienos derliaus nuėmimo darbai. Miške vyrauja vieno ardo pušynas su gausiai sužėlusiu klevo ir liepos pomiškiu. Pavienių pušų amžius čia siekia 200 ir daugiau metų. Vingio parko pušynas yra geras pavyzdys, rodantis, jog gamtinę brandą pasiekęs miškas, praradęs medieninę vertę, išlieka, nesupūna, bet puikiai užtikrina apsaugines funkcijas. Stebint mišką galima suprasti kaip šviesus pušynas palaipsniui virsta ūksmingu plačialapiu mišku.
Vingio parko perlas – tai Vilniaus Universiteto botanikos sodo skyrius. Ilgas tradicijas ir istoriją turintis sodas maloniai stebina savo turtinga augalų kolekcija. Botanikos sodo komanda renka ir augina daugiau kaip 1200 pavadinimų augalų iš visų pasaulio geografinių zonų. Lyginant su dideliu centrinę Vingio parko dalį lankančių žmonių srautu, botanikos sodas yra labai rami, jauki vieta.
Rytinėje parko dalyje, ties tiltu į M. K. Čiurlionio gatvę yra karių kapinės. Tiesa, pirmieji palaidojimai buvo atlikti 1799–1800 metais maro epidemijos metu. Vėliau čia daugiausia buvo laidojamos įvairios karo aukos – Pirmojo, Antrojo pasaulinio karo vokiečių aukos, lenkai, kovoję dėl Vilniaus. 1799–1800 metais buvo statoma koplytėlė-mauzoliejus Vilniaus generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmonai Natalijai atminti. Ji yra išlikusi.
Prie to paties tako, vedančio iš M. K. Čiurlionio gatvės, 2009 metais buvo pastatyta skulptūra „Vienybės medis“. Pagrindinis skulptūros motyvas yra 9 metrų aukščio verpstė, kurios centre, saulę primenančiame apskritime, iškaltos 100 Lietuvos iškiliausių asmenų pavardės.
VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas
Trumpa Vingio parko istorija ir nuotraukų galerija straipsnyje https://www.15min.lt/media-pasakojimai/atrakcionai-vaiku-gelezinkelis-ir-velgos-gamykla-pasoneje-kitoks-vingio-parkas-kurio-nebeliko-972.
XVI a. pradžioje Lukiškių šile (Vingyje, tuomet vadintame Radvilų Lukiškėmis) stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras, greičiausiai medinis. Apie 1550 m. šiuose rūmuose Radvila Juodasis priglaudė Vilniuje pasirodžiusius protestantus, jiems išskyrė didelę salę koplyčiai. Kalvinai šioje vietoje veikė 1553–1561 m., vėliau persikėlė į patalpas miesto centre.
Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas Radvila (1559-1599), Žemaitijos seniūnas, perėjęs į katalikybę XVI a. pabaigoje Lukiškių dvarą su visais buvusiais pastatais, sodais ir laukais padovanojo jėzuitams jų vasarvietei įrengti.
Jėzuitai šią teritoriją, tuomet vadintą Jėzuitų Lukiškėmis, valdė iki pat ordino panaikinimo. Už pajamas, gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį) Akademijos vaistinėje, jėzuitai medinio dvarelio vietoje pagal architekto J. K. Glaubico projektą pasistatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. Rūmai sudarė pasagos formos pastatų ansamblį, kurio vidinį kiemą iš trijų pusių supo trys vienodo dydžio korpusai. Į šiaurę nuo rūmų plytėjo daržai, stovėjo ūkiniai pastatai.
1773 m. likvidavus jėzuitų ordiną Vingio rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui J. I. Masalskiui, tuometiniam Lietuvos edukacinės komisijos pirmininkui. Rūmuose jis įrengė parapinių mokyklų mokytojų seminariją ir bendrabutį dviems šimtams žmonių. XVIII a. rytinėje parko dalyje buvo įkurtas žvėrynas.
Po vyskupo mirties 1794 m. Jėzuitų Lukiškes paveldėjo Potockiai, kurie jas pardavė grafui Zubovui, o pastarasis – Vilniaus generalgubernatoriui L. Benigsenui. 1812 m. Vingio rūmuose ištisą mėnesį viešėjo caras Aleksandras I su savo generaliniu štabu. Įsigeidęs čia turėti nuolatinę vasarvietę Aleksandras I už 12000 dukatų iš Benigseno įsigijo visą Vingio teritoriją su rūmais.
1812 m. caro Aleksandro I-ojo garbei rengiant pokylį, paaiškėjo, jog visi svečiai rūmuose netilps. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Šulcas šiam tikslui pastatė dailią pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su aukštuomene. Porai valandų likus iki vakarienės netikėtai nuvirto pavėsinės stogas nuolaužomis užberdamas parketą. Išsigandęs, kad bus apkaltintas pasikėsinimu, architektas nusiskandino. Nepaisant šio tragiško incidento puota vyko toliau. Stogo nuolaužos buvo surinktos, parketas nuvalytas. Puotos pabaigoje gauta žinia, jog Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ir artėja prie Vilniaus.
Į Vilnių įžengę prancūzai 1812 m. rūmuose įrengė karo ligoninę, kuri kartu su sužeistaisiais sudegė.
Po karo caro administracija rūmų remontu nesirūpino. Jie palaipsniui nyko ir 1855 m. buvo nugriauti. Parko teritorijoje buvo įrengtas karinio inžinerijos dalinio mokymų laukas ir artilerijos poligonas. Ant vaizdingo Neries kranto, 1857 m. Vilniaus karinio gubernatoriaus V. Nazimovo iniciatyva buvo įrengtas vasaros kurhauzas. Čia buvo pastatytas medinis paviljonas, ūkiniai pastatai, įveistas gana didelis parkas, dvarvietės šlaite pasodinta liepų alėja, buvo rengiami šokių vakarai, vaidinimai, sutraukdavę minias gyventojų.
1920 m. Vingyje pradėti sodinti Stepono Batoro universiteto botanikos sodo sodinukai, buvo suformuotas gausus augalų parkas, vėliau – 1975 m. dalis jų perkelta į naująjį Vilniaus universiteto botanikos sodą, įkurtą Kairėnuose.
1930 m. pastatyti Lenkijos kariuomenės sandėliai, nutiestas siaurasis geležinkelis.
1965 m. Vingio parkas rekonstruotas, pritaikytas masiniams renginiams ir poilsiui. Didžiojoje laukymėje pastatyta Vingio parko estrada, įrengta 2 ha ploto aikštė.
Rytinėje parko dalyje, prie M. K. Čiurlionio gatvės, vadinamose Jėzuitų kapinėse buvo laidojamos 1710 m. maro aukos. Čia 1796 m. specialiai tam pastatytoje koplyčioje buvo palaidota pirmojo Vilniaus karinio gubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmona. Vėliau šios kapinės atiduotos pravoslavams. Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvo palaidoti žuvę vokiečių kariai. Po Antrojo pasaulinio karo kapinės buvo sulygintos su žeme, jų vietoje įrengti atrakcionai. Šiuo metu vokiečių karių kapai – atstatyti ir gražiai prižiūrimi.
Pagal A. R. Čaplinsko surinktą medžiagą
Teritorija, vadinama Lukiškėmis, priklausė miestui nuo 1441 m.
1522 m. greta kitų didikų valdų atsiranda ir Radvilų žemės, o dvaras vadinamas Radvilų Lukiškėmis (1522–1593). Radvilų Lukiškėse gyveno Mikalojus Radvila Juodasis, iš čia plito naujas tikėjimas – reformacija ir buvo įkurta viena pirmųjų Lietuvoje reformatų mokyklų.
1593 m. dalis Lukiškių buvo padovanota jėzuitams. Taip vadinamos Jėzuitų Lukiškės tapo intelektualiniu ir kultūriniu centru bei poilsio vieta. 1593–1774 m. čia vyko Akademijos mokslo laipsnių suteikimo ceremonialai. Vaistažolių daržas minimas nuo 1646 m., iš gydomųjų žolelių padarytos tinktūros, antpilai buvo pardavinėjami jėzuitų vaistinėje.
Uždarius Jėzuitų ordiną, 1774 m. rezidencija su žeme parduota Vilniaus vyskupui J.I. Masalskiui, kiek vėliau – P. Zubovui, kol 1801 m. atiteko gubernatoriui L. Benigsenui. Restauruoti rūmai virto puošnia vasaros rezidencija, čia vėl kunkuliavo kultūrinis gyvenimas. Ruošiantis karui su Prancūzija, čia tris mėnesius viešėjo caras Aleksandras I, kur ir sužinojo apie karo pradžią. Prancūzų kariuomenė dvaro pastatuose įrengė karo lauko ligoninę. Po karo dvarą perėmė valstybės iždas.
Nuo 1826 m. čia buvo kareivinės, artilerijos mokykla, parako sandėliai. Po 1850 m. įsteigiama ferma, plėtojamas pieno ir kumyso ūkis. 1870 m. nugriauti senųjų rūmų likučiai, bet likę pastatai tvarkomi. 1919 m. Vingio ferma perduodama S. Batoro universitetui botanikos sodui steigti.
Šiandien senuosius laikus primena mūro tvora, keli pastatai, alėja. Rūmų puošnumu galima grožėtis tik senuosiuose piešiniuose.
Pagal S. Gasparavičienės ir K. Labanausko surinktą medžiagą
Botanikos sode augalų kolekcijos pradėtos kaupti nuo 1921, tačiau jau seniau šioje įsikūrę jėzuitai augino turtingą kolekciją vaistažolių, kurios buvo naudojamos tuometinėje farmacijoje. Šiuo metu sode galima pamatyti daugiau kaip 2000 skirtingų žolinių augalų, 206 skirtingų rožių, 245 medžių ir krūmų rūšių, aptinkamų skirtingose pasaulio vietovėse.
Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyrius: Istorija siekia XVI a., kai dabartinio skyriaus teritorijoje Radvilos įkūrė vieną pirmųjų Lietuvos reformatų mokyklų. Vėliau teritorijoje įsikūrė jėzuitai, kurie šioje teritorijoje tarp visų kitų augalų augino plačiai naudojamas tuometinėje farmacijoje vaistažoles. Vingio rūmai minimi ir L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“. Sodo plotas 7,5 ha.
Daugiau informacijos rasite čia.
Kontaktai:
Vilniaus universiteto Botanikos sodas Vingio parke
Augalų geografijos ir sistematikos skyrius
M. K. Čiurlionio 110, LT-03100 Vilnius
tel. 8 5 233 0160
Vilniaus universiteto Botanikos sodo lankymas:
Botanikos sodas atidarytas lankyti nuo gegužės 2 d. iki spalio 31 d. (uždarytas valstybės švenčių dienomis).
Lankytojai Botanikos sodo padalinyje Vingio parke priimami:
I–IV 9-17 val., V 9-16 val., VI–VII 10-19 val.
PAMIŠKĖS PIEVA
Didelei pamiškės augalų įvairovei įtaką daro pakraščio efektas (arba ekotonas), kai susitinka du skirtingi biotopai – miškas ir pieva. Tuomet drauge auga ir pievų augalai – paprastoji veronika (Veronica chamaedrys), aitrusis vėdrynas (Ranunculus acris), kiaulpienė (Taraxacum officinale), ir miško – paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella), geltonžiedis šalmutis (Lamiastrum galeobdolon), miškinė notra (Stachys sylvatica). Įprasti pakrūmių gyventojai – baltažiedė ir dėmėtoji notrelės (Lamium album, L. maculatum), krūminis builis (Anthriscus sylvestris), vaistinė česnakūnė (Alliaria petiolata), didžioji dilgėlė (Urtica dioica), ugniažolė (Chelidonium majus). Įspūdingiausias ir visiškai netikėtas šios bendrijos augalas – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas meškinis česnakas (Allium ursinum), augantis drėgnuose ūksminguose lapuočių miškuose, ir ypač retai aptinkamas Pietų ir Rytų Lietuvoje...
Vingio parko bioįvairovė
Pakrūmėse bei po medžiais vešintys augalai nėra labai dekoratyvūs, nepatraukia dėmesio ryškiais žiedais. Tačiau anksti pražystantys maži žiedeliai pasiūlo pirmuosius gaivaus nektaro lašus po žiemos bundančioms bitėms ir kamanėms. Augalų įvairovė leidžia vystytis ir įvairiems vabzdžiams, ypač drugiams, kurių vikšrai maitinasi tik tam tikrų rūšių augalų lapais. Todėl nepeikim dilgėlių, nes be jų nebūtų visiems mielų drugių dilgėlinukų (Aglais urticae) ir spungių (Inachis io). Krūmuose su dilgėlynais peri lakštingalos (Luscinia luscinia), žolėje – pieviniai kalviukai (Anthus pratensis), kiauliukės (Saxicola rubetra). Prinokusių augalų sėklų laukia ne tik paukščiai, bet ir skruzdės, kurios, gabendamos sėklas į skruzdėlynus, kad apsirūpintų maistu, pasėja augalus naujose vietose. Nenubyrėjusios sėklos gelbės paukščius nuo bado snieguotą žiemą.
Prieš keičiant tokią ekosistemą, kurios visi gyventojai glaudžiai tarpusavyje susiję, visa tai reikia atidžiai įvertinti. Jei imsime pievas tvarkyti pagal savo poreikius: kirsti krūmus, naikinti dilgėles, dažnai šienauti, tuomet kažkas liks be namų, kažkas – be maisto, kažkas tiesiog žus betvarkant. Tokia mums dažnai įprasta „tvarka“ – tuščia ir nesvetinga, tad ja gali tekti džiaugtis vieniems.
Medžiaga pamokai apie biologinę įvairovę Vingio parke:
Vingio parko biologinės įvairovės pamokos planas
Vingio parko stebėjimo lapas
Vingio parko pasaka
-1%20(1).jpg)
Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ 2023 metais organizuoja įvairias nemokamas treniruotes Vingio parke.
| Viso kūno stiprinimo treniruotės | Antradieniais ir ketvirtadieniais | 18:00-20:30 |
| Išlaisvink savo nugarą | Pirmadieniais ir trečiadieniais | 18:00-20:30 |
| Ruoškis bėgti | Pirmadieniais ir trečiadieniais | 18:00-20:30 |
