Interaktyviame žemėlapyje galite filtruoti objektus pagal jų tipą ir greitai rasti dominančias vietas. Pasirinkę pažymėtą objektą matysite išsamią informaciją, darbo laiką bei galėsite patogiai suplanuoti maršrutą iki jo.
Susipažinkite su svarbiausiais Vingio parko istorijos etapais – nuo jo ištakų iki šiandienos. Chronologijoje pateikiami reikšmingiausi įvykiai, formavę vieną lankomiausių ir svarbiausių Vilniaus žaliųjų erdvių.
Maro epidemijos metu rytinėje parko dalyje atlikti pirmieji palaidojimai. Vėliau ši vieta tapo karių kapinėmis, kuriose laidotos Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo vokiečių bei lenkų aukos.
Svarbiausias istorinis masinis tautos susirinkimas parko estradoje, skirtas Molotovo-Ribentropo pakto metinėms paminėti.
Prie tako, vedančio iš M. K. Čiurlionio gatvės, pastatyta 9 metrų aukščio verpstės formos skulptūra, kurios centre iškaltos 100 iškiliausių Lietuvos asmenų pavardės.
Pastatyta iki šiol išlikusi koplytėlė-mauzoliejus, skirta Vilniaus generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmonai Natalijai atminti.
Metai: 1988 m. rugpjūčio 23 d.
Kultinės roko grupės koncertas, kuriame susirinko 60 000 žiūrovų. Šis pasirodymas iki šiol išlieka daugiausiai žiūrovų pritraukusiu koncertu Lietuvoje.
Didžiausių pasaulio žvaigždžių pasirodymai (Lady Gaga, Rammstein, Andrea Bocelli) ir nepriklausomi lietuvių projektai.
Raskite sau tinkamiausią sritį pagal savo pomėgius bei fizinį pasirengimą.
Jauki kavinė, įsikūrusi pačioje Vilniaus Vingio parko širdyje (estrados pastate). Tai puiki vieta atsipūsti gamtos apsuptyje.
Modernios pasaulio virtuvės kavinė Vilniuje, įsikūrusi pačioje Vingio parko širdyje, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į estradą ir TV bokštą.
Nuomos punkte žiemos metu galite išsinuomoti lygumų slidinėjimo inventorių – slides, batus, lazdas. Taip pat yra vykdomos treniruotės
Lankydamiesi Vingio parke nepamirškite užsukti ir paskanauti gardžia tikrų pupelių kava, dešrainiais ir kitais užkandžiais…
Vingio parko transporto nuomos punktas pavasario ir vasaros sezonui paruošė milžinišką asortimentą vaikams ir suaugusiems.
Ši devynių metrų verpstės formos skulptūra tai pasaulio lietuvių vienybės simbolis, kuriame vyrauja gyvybės medžio motyvas.
Skulptūra pastatyta Vingio parke, kuriame vyko Dainų šventė bei Sąjūdžio mitingai. Atidengta 2009 metų liepos 6 dieną, minint Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų ir Mindaugo karūnavimo dieną. Skulptūroje iškalta šimto išligiausių šalies asmenybių pavardės, kuriuos išrinko visuomenė iš 150 pasiūlytų kandidatų. Skultūros autoriai – sukptorius Tadas Gutauskas ir architektas Rolandas Palekas.
Klasicizmo stiliaus koplytėlę pastatė pirmasis Vilniaus generalgubernatorius Nikalojus Vasiljevičius Repninas savo žmonos atminimui.
Statybos darbams vadovavo architektai Karolis Šildhauzas ir Pjeras de Rosis. Praėjus vos septyneriems metams po statybų pabaigos, 1807 metais, koplyčia buvo apiplėšta, o jau po metų stačiatikių dvasinė konsistorija įsakė Dvasios vienuolynui, kuriam koplyčia buvo priskirta, ją restauruoti. Restauracijos darbams buvo panaudotas K. Šildhauzo projektas. Iš viso XIX a. koplyčią teko remontuoti dar 4 kartus.
Statybos darbams vadovavo architektai Karolis Šildhauzas ir Pjeras de Rosis. Praėjus vos septyneriems metams po statybų pabaigos, 1807 metais, koplyčia buvo apiplėšta, o jau po metų stačiatikių dvasinė konsistorija įsakė Dvasios vienuolynui, kuriam koplyčia buvo priskirta, ją restauruoti. Restauracijos darbams buvo panaudotas K. Šildhauzo projektas. Iš viso XIX a. koplyčią teko remontuoti dar 4 kartus.
Nustatyta, jog pirmieji vokiečių kariai šioje teritorijoje buvo palaidoti 1915 metų spalį, nors oficialiai jos atidarytos lapkričio 31 dieną.
1917 metais kapinėse atidengtas paminklas, vaizduojantis miegantį liūtą (autorius prof. Grassegeris). Dabartines kapinės 2001 metais buvo sutvarkytos Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos iš Vokietijos. Kapinėse palaidota Pirmojo pasaulinio karo metu žuvę apie 1 300 vokiečių ir 900 Austrijos, Vengrijos, Rusijos, Lenkijos kariai. Taip pat netoliese ilsisi dar apie 550 vokiečių karių, žuvusių Antrojo pasaulinio karo metu.
XVI a. pradžioje Lukiškių šile (Vingyje, tuomet vadintame Radvilų Lukiškėmis) stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras, greičiausiai medinis. Apie 1550 m. šiuose rūmuose Radvila Juodasis priglaudė Vilniuje pasirodžiusius protestantus, jiems išskyrė didelę salę koplyčiai. Kalvinai šioje vietoje veikė 1553–1561 m., vėliau persikėlė į patalpas miesto centre.
Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas Radvila (1559-1599), Žemaitijos seniūnas, perėjęs į katalikybę XVI a. pabaigoje Lukiškių dvarą su visais buvusiais pastatais, sodais ir laukais padovanojo jėzuitams jų vasarvietei įrengti.
Jėzuitai šią teritoriją, tuomet vadintą Jėzuitų Lukiškėmis, valdė iki pat ordino panaikinimo. Už pajamas, gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį) Akademijos vaistinėje, jėzuitai medinio dvarelio vietoje pagal architekto J. K. Glaubico projektą pasistatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. Rūmai sudarė pasagos formos pastatų ansamblį, kurio vidinį kiemą iš trijų pusių supo trys vienodo dydžio korpusai. Į šiaurę nuo rūmų plytėjo daržai, stovėjo ūkiniai pastatai.
1773 m. likvidavus jėzuitų ordiną Vingio rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui J. I. Masalskiui, tuometiniam Lietuvos edukacinės komisijos pirmininkui. Rūmuose jis įrengė parapinių mokyklų mokytojų seminariją ir bendrabutį dviems šimtams žmonių. XVIII a. rytinėje parko dalyje buvo įkurtas žvėrynas.
Po vyskupo mirties 1794 m. Jėzuitų Lukiškes paveldėjo Potockiai, kurie jas pardavė grafui Zubovui, o pastarasis – Vilniaus generalgubernatoriui L. Benigsenui. 1812 m. Vingio rūmuose ištisą mėnesį viešėjo caras Aleksandras I su savo generaliniu štabu. Įsigeidęs čia turėti nuolatinę vasarvietę Aleksandras I už 12000 dukatų iš Benigseno įsigijo visą Vingio teritoriją su rūmais.
1812 m. caro Aleksandro I-ojo garbei rengiant pokylį, paaiškėjo, jog visi svečiai rūmuose netilps. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Šulcas šiam tikslui pastatė dailią pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su aukštuomene. Porai valandų likus iki vakarienės netikėtai nuvirto pavėsinės stogas nuolaužomis užberdamas parketą. Išsigandęs, kad bus apkaltintas pasikėsinimu, architektas nusiskandino. Nepaisant šio tragiško incidento puota vyko toliau. Stogo nuolaužos buvo surinktos, parketas nuvalytas. Puotos pabaigoje gauta žinia, jog Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ir artėja prie Vilniaus.
Į Vilnių įžengę prancūzai 1812 m. rūmuose įrengė karo ligoninę, kuri kartu su sužeistaisiais sudegė.
Po karo caro administracija rūmų remontu nesirūpino. Jie palaipsniui nyko ir 1855 m. buvo nugriauti. Parko teritorijoje buvo įrengtas karinio inžinerijos dalinio mokymų laukas ir artilerijos poligonas. Ant vaizdingo Neries kranto, 1857 m. Vilniaus karinio gubernatoriaus V. Nazimovo iniciatyva buvo įrengtas vasaros kurhauzas. Čia buvo pastatytas medinis paviljonas, ūkiniai pastatai, įveistas gana didelis parkas, dvarvietės šlaite pasodinta liepų alėja, buvo rengiami šokių vakarai, vaidinimai, sutraukdavę minias gyventojų.
1920 m. Vingyje pradėti sodinti Stepono Batoro universiteto botanikos sodo sodinukai, buvo suformuotas gausus augalų parkas, vėliau – 1975 m. dalis jų perkelta į naująjį Vilniaus universiteto botanikos sodą, įkurtą Kairėnuose.
1930 m. pastatyti Lenkijos kariuomenės sandėliai, nutiestas siaurasis geležinkelis.
1965 m. Vingio parkas rekonstruotas, pritaikytas masiniams renginiams ir poilsiui. Didžiojoje laukymėje pastatyta Vingio parko estrada, įrengta 2 ha ploto aikštė.
Rytinėje parko dalyje, prie M. K. Čiurlionio gatvės, vadinamose Jėzuitų kapinėse buvo laidojamos 1710 m. maro aukos. Čia 1796 m. specialiai tam pastatytoje koplyčioje buvo palaidota pirmojo Vilniaus karinio gubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmona. Vėliau šios kapinės atiduotos pravoslavams. Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvo palaidoti žuvę vokiečių kariai. Po Antrojo pasaulinio karo kapinės buvo sulygintos su žeme, jų vietoje įrengti atrakcionai. Šiuo metu vokiečių karių kapai – atstatyti ir gražiai prižiūrimi.
Pagal A. R. Čaplinsko surinktą medžiagą
Atsisiųsti
Teritorija, vadinama Lukiškėmis, priklausė miestui nuo 1441 m.
1522 m. greta kitų didikų valdų atsiranda ir Radvilų žemės, o dvaras vadinamas Radvilų Lukiškėmis (1522–1593). Radvilų Lukiškėse gyveno Mikalojus Radvila Juodasis, iš čia plito naujas tikėjimas – reformacija ir buvo įkurta viena pirmųjų Lietuvoje reformatų mokyklų.
1593 m. dalis Lukiškių buvo padovanota jėzuitams. Taip vadinamos Jėzuitų Lukiškės tapo intelektualiniu ir kultūriniu centru bei poilsio vieta. 1593–1774 m. čia vyko Akademijos mokslo laipsnių suteikimo ceremonialai. Vaistažolių daržas minimas nuo 1646 m., iš gydomųjų žolelių padarytos tinktūros, antpilai buvo pardavinėjami jėzuitų vaistinėje.
Uždarius Jėzuitų ordiną, 1774 m. rezidencija su žeme parduota Vilniaus vyskupui J.I. Masalskiui, kiek vėliau – P. Zubovui, kol 1801 m. atiteko gubernatoriui L. Benigsenui. Restauruoti rūmai virto puošnia vasaros rezidencija, čia vėl kunkuliavo kultūrinis gyvenimas. Ruošiantis karui su Prancūzija, čia tris mėnesius viešėjo caras Aleksandras I, kur ir sužinojo apie karo pradžią. Prancūzų kariuomenė dvaro pastatuose įrengė karo lauko ligoninę. Po karo dvarą perėmė valstybės iždas.
Nuo 1826 m. čia buvo kareivinės, artilerijos mokykla, parako sandėliai. Po 1850 m. įsteigiama ferma, plėtojamas pieno ir kumyso ūkis. 1870 m. nugriauti senųjų rūmų likučiai, bet likę pastatai tvarkomi. 1919 m. Vingio ferma perduodama S. Batoro universitetui botanikos sodui steigti.
Šiandien senuosius laikus primena mūro tvora, keli pastatai, alėja. Rūmų puošnumu galima grožėtis tik senuosiuose piešiniuose.
Pagal S. Gasparavičienės ir K. Labanausko surinktą medžiagą
Atsisiųsti
Botanikos sode augalų kolekcijos pradėtos kaupti nuo 1921, tačiau jau seniau šioje įsikūrę jėzuitai augino turtingą kolekciją vaistažolių, kurios buvo naudojamos tuometinėje farmacijoje. Šiuo metu sode galima pamatyti daugiau kaip 2000 skirtingų žolinių augalų, 206 skirtingų rožių, 245 medžių ir krūmų rūšių, aptinkamų skirtingose pasaulio vietovėse.
Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyrius: Istorija siekia XVI a., kai dabartinio skyriaus teritorijoje Radvilos įkūrė vieną pirmųjų Lietuvos reformatų mokyklų. Vėliau teritorijoje įsikūrė jėzuitai, kurie šioje teritorijoje tarp visų kitų augalų augino plačiai naudojamas tuometinėje farmacijoje vaistažoles. Vingio rūmai minimi ir L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“. Sodo plotas 7,5 ha.
Kontaktai:
Vilniaus universiteto Botanikos sodas Vingio parke
Augalų geografijos ir sistematikos skyrius
M. K. Čiurlionio 110, LT-03100 Vilnius
tel. 8 5 233 0160
Vilniaus universiteto Botanikos sodo lankymas:
Botanikos sodas atidarytas lankyti nuo gegužės 2 d. iki spalio 31 d. (uždarytas valstybės švenčių dienomis).
Lankytojai Botanikos sodo padalinyje Vingio parke priimami:
I–IV 9-17 val., V 9-16 val., VI–VII 10-19 val.
PAMIŠKĖS PIEVA
Didelei pamiškės augalų įvairovei įtaką daro pakraščio efektas (arba ekotonas), kai susitinka du skirtingi biotopai – miškas ir pieva. Tuomet drauge auga ir pievų augalai – paprastoji veronika (Veronica chamaedrys), aitrusis vėdrynas (Ranunculus acris), kiaulpienė (Taraxacum officinale), ir miško – paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella), geltonžiedis šalmutis (Lamiastrum galeobdolon), miškinė notra (Stachys sylvatica). Įprasti pakrūmių gyventojai – baltažiedė ir dėmėtoji notrelės (Lamium album, L. maculatum), krūminis builis (Anthriscus sylvestris), vaistinė česnakūnė (Alliaria petiolata), didžioji dilgėlė (Urtica dioica), ugniažolė (Chelidonium majus). Įspūdingiausias ir visiškai netikėtas šios bendrijos augalas – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas meškinis česnakas (Allium ursinum), augantis drėgnuose ūksminguose lapuočių miškuose, ir ypač retai aptinkamas Pietų ir Rytų Lietuvoje…
Vingio parko bioįvairovė
Pakrūmėse bei po medžiais vešintys augalai nėra labai dekoratyvūs, nepatraukia dėmesio ryškiais žiedais. Tačiau anksti pražystantys maži žiedeliai pasiūlo pirmuosius gaivaus nektaro lašus po žiemos bundančioms bitėms ir kamanėms. Augalų įvairovė leidžia vystytis ir įvairiems vabzdžiams, ypač drugiams, kurių vikšrai maitinasi tik tam tikrų rūšių augalų lapais. Todėl nepeikim dilgėlių, nes be jų nebūtų visiems mielų drugių dilgėlinukų (Aglais urticae) ir spungių (Inachis io). Krūmuose su dilgėlynais peri lakštingalos (Luscinia luscinia), žolėje – pieviniai kalviukai (Anthus pratensis), kiauliukės (Saxicola rubetra). Prinokusių augalų sėklų laukia ne tik paukščiai, bet ir skruzdės, kurios, gabendamos sėklas į skruzdėlynus, kad apsirūpintų maistu, pasėja augalus naujose vietose. Nenubyrėjusios sėklos gelbės paukščius nuo bado snieguotą žiemą.
Prieš keičiant tokią ekosistemą, kurios visi gyventojai glaudžiai tarpusavyje susiję, visa tai reikia atidžiai įvertinti. Jei imsime pievas tvarkyti pagal savo poreikius: kirsti krūmus, naikinti dilgėles, dažnai šienauti, tuomet kažkas liks be namų, kažkas – be maisto, kažkas tiesiog žus betvarkant. Tokia mums dažnai įprasta „tvarka“ – tuščia ir nesvetinga, tad ja gali tekti džiaugtis vieniems.
Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ 2023 metais organizuoja įvairias nemokamas treniruotes Vingio parke.
| Viso kūno stiprinimo treniruotės | Antradieniais ir ketvirtadieniais | 18:00-20:30 |
| Išlaisvink savo nugarą | Pirmadieniais ir trečiadieniais | 18:00-20:30 |
| Ruoškis bėgti | Pirmadieniais ir trečiadieniais | 18:00-20:30 |
Tikri lankytojų įspūdžiai ir patirtys iš apsilankymo parke
Tikri lankytojų įspudžiai ir patirtys iš apsylankymo parke
Atraskite Vilniaus parkus ir kitas VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ prižiūrimas žaliąsias erdves. Kiekviename puslapyje rasite naudingą informaciją apie parką, jo istoriją, infrastruktūrą bei lankytojams prieinamus objektus.
