reformatų-sodas-1024x852-ef7958ce9e9d021c49491492a6e8a5eb.jpg

Reformatų parkas

2021 m. vilniečiams ir miesto svečiams atvertas atnaujintas Reformatų sodas. Atnaujinimo projektu siekta išlikusius kultūrinės ir gamtinės vertės elementus integruoti į kuriamą sodo visumą, naujai įprasminančią vietovės istorinį identitetą. Sodo teritorija tvarkyta atskleidžiant teritorijos svarbiausias vertybes: reformatų istorijos palikimą bei želdyną, sukuriant visapusišką infrastruktūrą lankytojams, kuri garantuotų kokybišką poilsį ir saugumą. Be to, siekta atgaivinti želdyną, suformuojant geresnes sąlygas esamiems medžiams bei sode gyvenantiems paukščiams. Naujasis Reformatų sodas – laisvalaikio, poilsio, kultūros ir istorinio pažinimo erdvė, prieinama ir artima kiekvienam vilniečiui ir miesto svečiui.

1. Evangelikų reformatų kapinės
Žinoma, kad šiose Vilniaus evangelikų reformatų kapinėse palaidotas Šarlis Hermanas de Perte (Perthees) (1740–1815) – vienas žinomiausių XVIII a. Europos kartografų ir entomologų. Iki 1980 m. vakarinėje kapinių dalyje dar buvo antkapinis paminklas su įrašu prancūzų kalba, deja, šiuo metu kapo vieta nežinoma.
Nuo XVI a. šioje vietoje buvo kapinės – pirmieji palaidojimai minimi 1558 m. Iki XX a. vidurio stovėjo Šrėterių koplyčia-mauzoliejus (1777 m.), Vinholdų šeimos koplyčia (XVII a. pr.). Nuo XIX a. pradžios kapinėse nebebuvo laidojama, tačiau kapai gerai prižiūrėti iki 1945 m., kuomet sovietų valdžia visą reformatų sklypą pavertė skveru. 1955 m. buvo atlikti Šrėterių koplyčios matavimai ir ji restauruota (aut. S. Lasavickas).
1983 m. ruošiant vietą paminklui tarybiniams partizanams ir pogrindininkams kapinės perkastos grioviu, taip galutinai jas suniokojant, Šrėterių koplyčia nugriauta.
2018–2019 m. archeologinių žvalgomųjų tyrimų metu aptiktos kriptos, kapai, Šrėterių ir Vinholdų koplyčių, kapinių tvoros liekanos.

1. Evangelical Reformed Cemetery
Charles Hermann de Perthėes (1740-1815), one of the greatest European cartographers and entomologists was buried here. Up to 1980 there was a gravestone monument with French writing in the west part of the cemetery. Unfortunately, the current location of the monument now is unknown.
A cemetery was located at this place dating all the way back to the 16th century with first burials dating back to 1558. The chapel/mausoleum of Sreteriai and the chapel of Vinholdai family stood in this place up till the midtwentieth century.
From the 19th century the cemetery was not used for burials anymore, although existing burials were actively taken care of till 1945, the year after which the soviets turned it into a public square. In 1955 restoration works took place in the chapel of Šreteriai (author - S. Lasavickas)
In 1983 the cemetery together with the chapel of Šreteriai was completely destroyed in the process of building a monument for Soviet partisans. The substructures of cemetery fence, burials, chapels of Sreteriai and Vinholdai were discovered during archaeological research in 2019.

2. Šrėterių giminės koplyčia
Nuotraukoje Šrėterių koplyčia prieš restauravimo darbus 1955–1956 m. Tyrimų metu aptikti pamatai konservuoti, o koplyčios vieta ir buvusios kapinių tvoros kontūras pažymėti raudono klinkerio trinkelių juostomis.

2. Chapel of Šreteriai family
The picture shows the Chapel of Šreteriai before restauration works in 1955-1956. Substructures identified during the works of archaelogical research were preserved. The outline of the chapel and the fence of cemetery are marked in site with red brick paving.

3. Sinodo rūmai
Seniausias Sinodo rūmų statybos etapas priskiriamas XVI a. Renesanso laikotarpyje jis rekonstruotas, o šalia pastatyta koplyčia-bokštas su rūsiu. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje pastatai sujungti į bendrą esamo pastato perimetrą. Pastate buvo gyvenamosios patalpos: vargšų vaikų bendrabutis, špitolė (šiaurinėje pusėje), mokytojo, vargonininko ir kitų tarnautojų butai. Svarbiausias atliekamų tvarkybos darbų atradimas – renesanso laikotarpio koplyčia, kuri buvo integruota į XIX a. pastatą. Koplyčios rūsių skliautuose iki šiol yra išlikusios angos karstams nuleisti.

3. Synod building
The oldest stage of Synod building construction dates back to the 16th century. It was a residential building that consisted of a misfortunate children’s hostel, a shelter, apartments of the teacher and the organist and other personnel. The most significant discovery of the building restauration works is a chapel from the renaissance period, which was integrated into the 19th century building. In the domes of the cellar there are openings to lower the caskets that survived to this day.

Jano Bulhako nuotraukoje Sinodo rūmų pastatas XX a. antrajame dešimtmetyje.
The picture by Jan Bulhak shows Synod building in the begining of 20th century.
 

4. Konsistorijos pastatas
Archeologinių tyrimų metu rastos prie pat Pylimo gatvės stovėjusio Konsistorijos pastato liekanos su autentišku grindiniu. Neblogai išsilaikę Konsistorijos pastato griuvėsiai yra užfiksuoti 1949 m. nuotraukose. Ir tik vėliau, tvarkant skverą, jie buvo nušluoti nuo žemės. Pastato kontūras, kaip ir kitų archeologiniais tyrimais nustatytų pastatų vietos, pažymėtas raudono klinkerio trinkelėmis.

4. The Consistory
During archaeological research that took place close to Pylimo street, the remains of the Consistory have been discovered. The building still had authentic flooring. Remains of the Consistory are still captured in the pictures from 1949. The ruins were demolished when building a new public square. The outline of the building, as well as the locations of other buildings identified by archaeological research, is marked with red brick paving.

Konsistorijos pastatas, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia ir aplinkinė teritorija 1943 m.
The building of Consistory and the surrouding teritory in 1943.

5. Medinė reformatų bažnyčia XVI a.
Vienas vertingiausių archeologinių tyrimų radinių – XVII a. bažnyčios pamatų fragmentai. Pirmą kartą ši bažnyčia paminėta XVII a. pirmoje pusėje, o visą sklypą reformatai įgijo XVI a. pabaigoje. Ši bažnyčia irgi degė ne kartą, tai rodo žemės patamsėjimai, be to, labai neįprastai platus pamatas, naudota daug molio. Antroji bažnyčia šioje vietoje, po paskutinio Vilniaus reformatų centro pogromo, buvo irgi medinė, bet ją nugriovė patys reformatai, 1835 m. pastatę naują, mūrinę bažnyčią kitoje dabartinės Pylimo gatvės pusėje, kuri išliko iki šiol.

5. The Reformed wooden church (16th century)
One of the most precious archaeological finds is foundation fragments of a wooden church dating back to the 17th century. The church - the great archaeological discovery - suffered multiple fires with evidence of darkened ground in multiple places. Moreover, the foundation is unusually wide and rich in clay. After the final destruction of the Vilnius Reformed centre, the second church was built in this place. The new church was wooden as well. Eventually it deteriorated and was demolished by Reformed believers themselves. In 1835, on the other side of Pylimo street, the new masonry church was built that stands to this.

2019 m. archeologinių tyrimų metu aptikti pamatai konservuoti. Bažnyčios vieta pažymėta vejoje lauko akmens riedulių danga.
The substructures were discovered during archaeological research in 2019. The outline of the church is marked in site with stone paving.
 

Daugiau informacijos

Reformatų skveras, arba reformatų parkas, yra teritorija Vilniaus miesto senamiestyje turtinga savo istorija, o 2021 metų vasarą naujai atgijusi vešliais želdiniais. XXI a. pradžioje parkas pradeda naują savo gyvavimo etapą.

Teritorija įdomiai primena šalies istoriją. Prieš 400 metų Vilniaus mieste pradėję veikti ir savo novatorišką mokymą apie krikščionybę ėmę skleisti reformatai liko nesuprasti. Dėl to jie buvo išvaryti iš Vilniaus miesto už gynybinės sienos. Taigi dabartinis sostinės centras XVII amžiuje buvo užmiestis. Naujoje teritorijoje tikinčiųjų bendruomenė pastatė medinę bažnyčią ir paskyrė vietą kapinėms. Ir užmiestyje reformatai neturėjo ramybės, 1682 m. jų bažnyčia sudegė, o kapinės buvo išniekintos. Bažnyčią buvo leista atstatyti, bet kapines pareikalauta iškelti dar toliau, prie Tauro kalno. Taigi reformatų skveras pasakoja kaip naujas, iš vakarų Europos atkeliavęs, galbūt teisingesnis Kristaus mokymo aiškinimas, Lietuvoje sunkiai rado vietą.

Naujausia parko istorija ir vykusios diskusijos dėl jo rekonstrukcijos smarkiai susijusi su skvero gyvavimu Lietuvos okupacijos metais. Dar visai neseniai skveras atliko vadinamų tarybinių partizanų šlovinimo vaidmenį. Po antrojo pasaulinio karo teritorijoje stovėjusios dvi koplyčios ir paminkliniai akmenys buvo nugriauti. 1983 metais buvusiose kapinėse pastatytas „Tarybinių partizanų ir pogrindininkų paminklas“. Bet galbūt didžiausią kapinių vaizdo transformaciją atliko takų tinklas. Jis buvo originalus ir įsimintinas dėl sukurto banguoto reljefo. Įvairūs laiptai vedantys tai aukštyn tai žemyn atrodė įdomiai natūraliai lygioje vietovėje. Gudri suktybė yra ta, jog daug kieno pamėgti laiptai tarybinių herojų kulto vietoje simbolizavo bunkerius ir apkasus. 2021 metų vasarą, parko atidarymo metu, kunigas Tomas Šernas sveikino vilniečius išsigydžius dar vieną sovietinę traumą.

Po rekonstrukcijos parko vaizdas ir funkcija pasikeitė. Reljefas tapo lygus. Kapinių vieta užima reikšmingą centrinę parko dalį. Plotas užsėtas žole. Pavasarį veja pražys krokais. Sakralią vietos funkciją primena pažymėtos kadaise nugriautų koplyčių ir bažnyčios vietos. Siekiant išlaikyti rimtį parke numatoma rengti tik nedidelius, nuosaikius renginius. Parke iškils paminklas reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams. Darbas išsiskirs į skulptūrą įkomponuotomis vandens srovėmis.  Kūrinio technologinės dalies autorius Mantvydas Šakalys teigia: „Tikimės, kad reformatų skvere iškilęs paminklas taps dar vienu didelę meninę vertę ir istorinę prasmę turinčiu objektu, kurį pamils ne tik vilniečiai, bet ir sostinės svečiai“.

Parke gausu atokvėpio vietų, suolelių. Išsiskiria lianomis apželdinta masyvi pavėsinė. Įvairi mažoji architektūra – šviestuvai, stulpeliai, šiukšliadėžės ir kita, parkas elegantiškas ir žaismingas. Tarp gėlynų įrengti vandens telkiniai ir kanalėliais tekančio vandens sistema. Takelių dangoje vyrauja įvairaus maišyto žvyro mišinys.

Parkas išliko gana ūksmingas. Gausu klevų, liepų, ąžuolų ir kitų vietinių medžių. Po lajinė medžių dalis buvo gausiai papildyta medelių, krūmų ir gėlių želdiniais. Apsodinimas itin turtingas. Augalai išdėstyti tiek grupėmis, tiek eilėmis. Čia auga įvairi dekoratyvių augalų kolekcija – skroblai, kukmedžiai, kėniai, cūgos ir kita. Labai gausu daugiamečių gėlių. Parkas itin žalias, jis turėtų patikti gamtą vertinantiems lankytojams.

Parko vakarinėje dalyje tradiciškai įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Šis aktyvių pramogų kompleksas tapo neatsiejamas nuo bet kurios poilsiui skirtos viešos vietos. Reformatų parkas gali būti vieta kur susitinka įvairios kartos, įvairūs žmonės, jie mini istoriją, žavisi dabartimi bei kartu ilsisi.

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas

Istorija

Reformatų parko istorija prasidėjo prieš kelis šimtus metų. Dar 1582 metais Eustachijus Valavičius šį sklypą padovanojo evangelikų reformatų špitolei ir kapinėms. Dėl nesutarimų su katalikais 1640 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislavas Vaza pasirašė dekretą, kuriuo evangelikai reformatai buvo iškelti už Vilniaus miesto sienos ribų ir anksčiau dovanotame sklype įkūrė savo kapines bei pastatė pirmąją medinę bažnytėlę.

1682 metais kapinės buvo išniekintos, o bažnytėlė sugriauta. Su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio leidimu reformatai atstatė medinę bažnyčią ir sutvarkė kapines. 
Praėjus beveik šimtmečiui po kapinių įkūrimo, 1812 m. metais, reformatams buvo įsakyta iškelti kapines toliau, tačiau tai nebuvo įvykdyta ir kapinės čia veikė iki 1830 m., kai jos tapo perpildytos (reformatų bendruomenei pasiūlytas naujas kapinėms skirtas sklypas ant dabartinio Tauro kalno).

Dabartinė priešais Reformatų parką esanti klasicizmo stiliaus Reformatų bažnyčia buvo pastatyta 1835 metais, tad iki tol kapinėse stovėjusi medinė bažnyčia buvo nugriauta. Bene didžiausią pertvarką kapinės patyrė sovietmečiu, kai 1983 metais jos buvo galutinai uždarytos statant paminklą, skirtą tarybiniams partizanams ir pogrindininkams (paminklas dabar eksponuojamas Grūto parke).

Iš žymesnių asmenų šiose kapinėse buvo palaidotas Šarlis Hermanas de Pertė (Perthees) (1740–1815 m.), kuris 1768 metais sudarė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį. Nors dar 1980 metais jo antkapinį paminklą buvo galima aplankyti, tačiau šiuo metu kapo vieta nėra žinoma. Reformatų parko kapinėse taip pat veikė Šreterių šeimos mauzoliejinė koplyčia.

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia

Vėlyvojo klasicizmo stiliaus reformatų bažnyčia pradėta statyti 1830 metais majoro Povilo Strijenskio iniciatyva. Tais pačiais metais buvo uždarytos senosios reformatų kapinės, esančios dabartinio Reformatų parko vietoje, tačiau ten esanti reformatų bažnytėlė veikė iki naujosios atidarymo. Pastato architektu buvo pasirinktas Karolis Podčašinskis, tarp kurio darbų yra dabartinė Prezidentūra, Tuskulėnų dvaras, Kęsgailių, Išganytojo karsto ir Šv. Povilo koplyčios Vilniaus katedroje ir kt.

Priešais į Pylimo gatvę atkreiptą pagrindinį fasadą stovi šešių kolonų portikas. Už šių kolonų yra dar keturios kolonos, išsidėsčiusios šonuose po dvi. Frontono timpane yra skulptoriaus Kazimiero Jelskio darytas bareljefas „Kristus sako Kalno pamokslą miniai“. Manoma, jog skulptorius jį darė pagal architekto K. Podčiašinskio piešinį. Kaip ir šiuo metu ant Vilniaus katedros, taip ir ant šios reformatų bažnyčios anksčiau yra stovėję to paties skulptoriaus akroterijos: centre Kristus, laikantis indą, o kampuose klūpantys angelai su didžiuliais sparnais. Likę bažnyčios fasadai kuklesni, tačiau išlaikytos bendros tendencijos (pvz.: kampai pažymėti korintinio orderio piliastrais). Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios nuotr.

Bene įdomiausias interjero akcentas yra medinės kesoninės lubos, kurias pagamino stalius Vasiliauskas. Jos išmargintos augaliniais ornamentais. Bažnyčioje taip pat buvo pritaikyta nemažai tapybinių sprendimų, tarp kurių yra ir rozetės. Visus šiuos darbus išpildė dailininkas Antanas Janavičius. Grindys, sudarant mozaikinį piešinį, buvo išklotos metlacho plytelėmis, o sienas puošė ornamentuoti frizai ir juodo marmuro lentos su auksiniais užrašais pasižymėjusiems reformatų veikėjams (Mikalojui Radvilai Juodajam, Andrėjui Volanui, Jonui Laskiui, Mylokui Rėjui iš Naglovičių, Simonui Konarskiui ir Povilui Strijenskiui).

Bažnyčioje, be šoninių lempų, buvo keturi kabantys šviestuvai. Vienas iš jų, kabojęs viduryje, buvo senovinio darbo rusų ereliais papuoštas žirandolis su lentele, informuojančia, jog šis šviestuvas buvo atgabentas 1611 metais iš Smolensko ir 1627 metais Biržų kunigaikščio LDK hetmono Sinodo direktoriaus Kristupo Radvilos padovanotas.

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios nuotr.Bažnyčioje stovėjo tikintiesiems skirti 22 suolai su atlošais ir 4 suolai, kurie buvo skirti kunigams ir presbiteriams.

1957–1958 metais bažnyčioje atlikta rekonstrukcija pakeičiant pastato funkcijas į kino teatro, kurią atliko architektas Naujokaitis. Rekonstrukcijos metu iš bažnyčios buvo išvežti vargonai bei šviestuvai, papildomai įrengti du šoniniai įėjimai. Vilniaus evangelikams reformatams bažnyčia gražinta Lietuvai atgavus nepriklausomybę – 1990 metų sausio 14 dieną. Nuo 1992 iki 1999 metų pastato vidus buvo rekonstruojamas.

Šiuo metu bažnyčioje vėl atnaujintos pamaldos, kurių tvarkaraštį galima rasti prie bažnyčios ir internete.

Apie projektą

Rengiant Reformatų sodo sutvarkymo projektą buvo įvertinti įvairūs aspektai: istorinė, urbanistinė, pėsčiųjų ryšių sistema, želdyno tyrimai, taip pat potencialių sodo lankytojų poreikiai bei paveldo apsaugos aspektai. Atsižvelgiama į tai, kad atkuriama erdvė būtų maksimaliai atvira miestiečių poreikiams, tačiau turėtų savo išskirtinumą, įšaknytą į istorinį kontekstą. Reformatų sodo projektas buvo keičiamas atsižvelgiant į gyventojų išreikštas pastabas: atidžiai įsiklausius į vilniečių paskutiniame etape prieš pat statybas pateiktus pasiūlymus 2019 m. rugpjūčio 13–19 vykusioje internetinėje apklausoje Vilnius.lt buvo nuspręsta išsaugoti daugiau medžių, atsisakyta sodo aptvėrimo, rasta tinkamiausia vieta paminklui, pakoreguota tranzitinių takų sistema, jiems parenkama kieta danga.

Daugiau informacijos apie Reformatų sodo projektą:
 https://vilnius.lt/lt/2019/03/10/reformatu-sodo-projektas/#