Jomanto parkas

2023 m. sausio – balandžio mėnesiais vilniečiai buvo kviečiami kurti Jomanto parko viziją. Į šį procesą įsitraukė daugiau kaip tūkstantis miestiečių. Per keturis mėnesius surengta internetinė apklausa, kūrybinės dirbtuvės, pasivaikščiojimai parke su aktyviais bendruomenės nariais ir vizijos pristatymo šventė Baltupių progimnazijos kieme. Rezultatas – drauge sukurta Jomanto parko vizija ir veiksmų planas.

Gyventojų apklausa atskleidė, kad parko lankytojai vertina jo natūralumą, gamtiškumą. Čia ateinama pailsėti nuo miesto triukšmo „gamtos ramybės oazėje“. Tačiau viena parko pagrindinių problemų – saugumas. Daugiau kaip 60% lankytojų tamsiu paros metu parke nesijaučia saugiai. Nesaugumo jausmą kelia tamsa, besiburiuojantys, viešąją tvarką pažeidžiantys asmenys, nusidėvėjusi parko infrastruktūra, blogas kvapas vakarinėje  parko dalyje.

Formuojant parko viziją, siekiama toliau stiprinti labiausiai lankytojų vertinamas parko savybes – gamtiškumą, natūralumą, ir tuo pačiu spręsti saugumo klausimus. Natūraliomis ir minimaliomis priemonėmis įvairaus amžiaus parko lankytojams kuriamos gamtos pažinimo erdvės. Bendradarbiaujant su parko kaimynystėje veikiančiomis ugdymo įstaigomis bus įrengta lauko klasė. Tikimasi, kad atnaujinus infrastruktūrą, įrengus apšvietimą ir sukūrus erdves, kuriose lankytojams norėsis ilgiau pabūti, parke jie jausis saugiau.
Pirmieji veiksmų plano įgyvendinimo darbai parke planuojami jau šį rudenį.

Jomanto parko vizija ir veiksmų planas

Jomanto parko esamos situacijos analizė

Jomanto parko kūrybinių dirbtuvių rezultatai

Skirtinguose šaltiniuose parko, esančio Verkių seniūnijoje, pavadinimas rašomas dvejopai.

Jomanto parko pavadinimas kilo nuo paskutinio Baltupio dvarininko pavardės. Vietovardininko Laimučio Bilkio manymu, parkas turėtų būti vadinamas Jomanto vardu. Forma Jamontas greičiausiai atsirado tam tikru laikotarpiu sulenkinus dvarininko pavardę (Jamont).

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje taip pat minimas Jomanto parko pavadinimas https://www.vle.lt/Straipsnis/Baltupiai-68725.

Šiaurinėje sostinės dalyje, Baltupių mikrorajone, galima rasti Jomanto parką. Panašūs parkai dar vadinami miško parkais. Iš esmės tai ir yra miškas. Prieš jums čia keliaujant, verta šiek tiek paskaityti apie šią teritoriją.

Tyrinėjant parką iš gamtinės pusės, būtina į jį žiūrėti kaip į mišką. Miškas yra gana sudėtingas kraštovaizdžio elementas. Svarbiausi miško vertinimo kriterijai yra šie: miško rūšinė sudėtis, vidutinis medžių amžius, medžių amžiaus struktūra, pomiškio ir trako gausa, dirvožemis, negyvos medienos kiekis.

Jomanto parkas yra nevienalytė giraitė. Ji aiškiai skiriasi į dvi dalis. Tai beržynas ir kitas mišrus spygliuočių eglių ir pušų miškas. Šių skirtingų miško dalių ribos vizualiai yra gerai matomos. 

Beržyno istorija prasideda nuo to, kad maždaug prieš trisdešimt metų vietoje paplitęs eglynas ėmė džiūti. Šį reiškinį, įvykį prisimena daugelis vyresnių vietos gyventojų. Sergančios eglės buvo iškirstos. Labai tikėtina, kad esamu metu augantis beržynas pasisėjo pats. Tačiau yra pasakojimų, kad miško atkūrime aktyviai dalyvavo ir žmogus. Apie tai kalbėjausi su Antanu Stackevičiumi. Miškininkas ir gamtosaugininkas man liudijo, kad jis dalyvavo Jomanto parko atkūrimo darbuose. Miške buvo sodinami raudonieji ąžuolai, maumedžiai ir kiti medžiai. Minėti ąžuolai ir maumedžiai beržyne auga ir šiol.

 Beržynas turi nedidelę kitų medžių priemaišą. Atkreipiau dėmesį į blindę (Salix caprea). Tai reto gyventojo pažįstamas medis. Daugelis augalą vadina tiesiog kačiukais. Kovo ir balandžio mėnesiais blindė Jomanto parke gausiai žydi ir duoda miškui unikalumo. Blindės turi vieną silpnybę – jos greitai pasensta. Esamu metu plote augantys beržai dar tebėra jauni, o blindė, būdama to paties amžiaus, jau yra pasenusi. Ji pūva, lūžta iš stiebo. Jomanto parke, kaip niekur kitur, galima suprasti, ką miškui lemia skirtingos medžių savybės. 

 Pomiškis (perspektyvūs jauni medeliai) yra negausus, jį sudaro eglės ir klevai. Jei ateityje šios rūšys turės palankias sąlygas augti, ilgainiui miške susidarys ženkli eglių ir klevų priemaiša. Šioje vietoje lemiamas vaidmuo tenka šviesai. Jei beržynas bus ugdomas teisingai, pomiškis pakils. Jei ne ir polajuose bus tamsu, pomiškis žus. Tai natūralus reiškinys. Beržyne gausu trako – krūmų ir medelių, kurie nesudaro pagrindinės miško dalies – medyno. Tai lazdynas, šermukšnis, ieva, sausmedis. 

Beržyno amžiaus struktūra yra vienoda. Visi medžiai yra panašaus trisdešimties metų amžiaus. Beržyno erdvinė struktūra taip pat vienoda. Tik kai kur esama miško aikštelių, o ir jos baigia visai užaugti.

Beržyne vyrauja derlingas priemolis. Jis lemia esamą rūšinę sudėtį. Tai, kokios rūšys auga miške, daugiausia lemia dirvožemis, o ne žmogus. Būna, bandoma sodinti ąžuolus į smėlynus. Ąžuolai skursta, šalia jų iš sėklų pradeda augti pušys. Jomanto parko centrinėje ir vakarinėje dalyse anksčiau augo eglės, dabar beržai. Šioms rūšims molis yra labai tinkamas. 

Antra Jomanto parko miško dalis yra mišrus spygliuočių miškas. Tai rytinė parko pusė. Vietovė pasižymi reljefo aukščių skirtumais. Esančias griovas parko darbuotojai vadina kanjonu. Visi šlaitai, reljefo pakilimai yra apaugę mišriu, daugiausia spygliuočių mišku. Medyno rūšinė sudėtis susideda iš pušies, eglės, baltalksnio, klevo. Yra ir kitų rūšių. Tarp jų – gana reta vinkšna (Ulmus laevis). 

Rūšys pasiskirsčiusios labai įvairiai, įvairaus mišrumo grupėmis. Tai lemia reljefas, skirtingos dirvožemio savybės. Mišką keičia slėniai, yra natūralių aikštelių. 

Labai įvairi medynų amžiaus struktūra. Šioje parko dalyje yra išlikusios seniausios eglės. Senieji medžiai yra eglyno, kuris anksčiau augo beržyno vietoje, amžininkai. Eglės pasiekusios ir peraugusios gamtinę brandą, dalis jų drevėtos. Įvairios medžių rūšys yra visų amžiaus grupių: jaunuolyno amžius 10–30 metų, retinimo 30–40, einamųjų kirtimų 40–60 amžius, brandžių ir perbrendusių – 80 ir daugiau metų. Daugelis pušų dar nėra pasiekusios gamtinės brandos, tebėra jaunos. Kanjone auga viena pušis, kuri iš kitų išsiskiria tiek savo išvaizda, liemens apimtimi, tiek amžiumi. Gali būti, kad tai seniausias parko medis.

Mišrus miškas visada yra vertingiausias biologinės įvairovės požiūriu. Šiuo atveju jis yra įvairus tiek rūšine sudėtimi, tiek amžiumi, tiek medyno struktūra. Kai kur yra susikaupęs reikšmingas kiekis stambios negyvos medienos. Reikalinga pabrėžti, kad stambi negyva mediena yra pati vertingiausia retoms grybų, kerpių ir samanų rūšims.

Apibendrinant, rytinė miško dalis turi visas natūraliam miško vystymuisi būtinas dalis. Galima sakyti – formuojasi sengirė. Arba galima teigti, kad miške yra prielaidos kertinei miško buveinei susidaryti. Kertinė miško buveinė – tai ypač gamtiškai vertingas miško plotas, kuriame nevykdoma jokia ūkinė veikla. 

Nei viename kitame Vilniaus miesto parke nėra visų šių sengirės bruožų kartu. Vingio parko pušynai irgi yra unikalūs, bet kitokie. Apie Vingio parko pušis yra girdėjęs daugelis. Jomanto parko miško unikalumas iki šiol retai viešai būdavo aptariamas. 

Jomanto parko beržynas dabar išauga iš jauno amžiaus ir ima didėti. Medžių stiebai baigia valytis nuo apatinių šakų, šauna ūgiu į viršų. Jomanto beržyno amžius 30 - 40 metų, jam gražiausi metai dar priešaky. Laukiame, kol medžiai sustorės, jų šakos sutvirtės. Tada miškas taps dar gražesnis. Bet jau dabar atidi akis pastebi itin tiesiai augančio beržyno stiebų lygiagretes.

Šakose lizdą gali susisukti gudrios šarkos. Žiemą čia supasi ilgauodegės zylės. Vasarą peri tošinukės, devynbalsės, pečialindos. Jomanto medžiai jauni, dar per silpni, kad juose galėtų gyventi uoksiniai paukščiai. Šakos per silpnos lizdus nešti stambiems paukščiams. Nieko nepadarysi, miškas jaunas.

Stambiausias gyvūnas, kuris ateina čia pasiganyti, yra stirna. Įvertinkime tai. Elniniai žvėrys nevengia gyventi šalia žmogaus. Stirnas ypač lengva pastebėti žiemą, sustojusias, kažko laukiančias tarp takų.

Beržyne yra nedidelė kitų medžių priemaiša. Daug kur auga blindės, pavasarį geltonai pražystančios vadinamaisiais kačiukais. Čia skraido kamanės ir bitės. Kai kur auga jauni klevai. Prie įvairių takų matomi pavieniai, neaišku kieno pasodinti, maumedžiai. Labai retai kur auga pavienės žmogaus ūgio eglės. Šių medžių sėklos atskrido iš rytinės parko dalies, kur miškas visai kitoks, ten stovi brandus eglių ir pušų medynas. Prieš 30 metų beržyno vietoje buvo pušynas. Pušys susirgo, nudžiūvo, įvyko natūrali medžių kaita. Pušis pakeitė beržai. Vyresni žmonės stebisi, kaip greitai pasikeitė miškas.

Rytinė Jomanto parko dalis – tai bręstantis, daug kur brandus miškas. Į ją galima patekti griovomis, natūraliomis ledyno suformuotomis vagomis. Tai nuošalios Jomanto miško dalies ašis, gysla, kuria taip patogu pasislėpti nuo žmonių srauto, vaikščioti, vedžioti šunį. Tereikia truputį paieškoti ir šviesų beržyną pakeičia tamsus eglės ir pušies medynas. Čia miškas sudėtingesnis. Medžiai įvairaus amžiaus ir aukščio. Visur randama lapuočių – klevų, ąžuolų, liepų priemaiša. Tai tikras miškas. Kai kur net guli neišvežta negyva mediena. Seniausiame kampe galime rasti kempininių grybų.

Tarp eglių šakų žiemą paprasta išgirsti cypsinčius mažiausius šalies paukščius nykštukus. Medžių liemenyse peri zylės, geniai, margasparnės musinukės. Eglyne matytas stambus plėšrusis paukštis vištvanagis. Žmonės riešutais pamėgo maitinti eglyno gyventojas voveres. Stačiame griovos šlaite urvų sistemą išsikasė barsukų kolonija. 

Toliau į rytus nuo Jomanto parko plyti Kalvarijų kryžiaus kelio miškas, o į pietvakarius – Cedrono aukštupio draustinis. Jomanto parkas atlieka geografinio koridoriaus vaidmenį. Miškais paukščių, vabzdžių rūšys gali keliauti, susisiekti, migruoti. Tai padeda biologinei įvairovei išlikti. Jomanto parkas mažina gamtos oazių fragmentaciją ir izoliaciją.

Jomanto parko pavadinimas kilęs iš kadaise dvarą valdžiusio žmogaus pavardės. Dabar net pamatų vieta nėra žinoma, dvaras galutinai sunyko po pirmojo pasaulinio karo. Tuos laikus gali priminti parke išlikusios pavienės pušys milžinės.

Istorinę atmintį Jomanto parke gaivina šalia gyvenantys žmonės. Ant vienos niekur nepažymėtos kalvelės nuolatos deginama žvakė. Matyt tai Baltiškų Dievų pagerbimo simbolis.

Jomanto miško parko vertę didina jo natūrali kilmė. Beržynas savaime atžėlė po masinio spygliuočių džiūvimo, o senojo mišraus eglyno kilmė natūralumu neleidžia abejoti. Tokie miško parkai auga darniai, medžiai tinkamai konkuruoja tarpusavyje, todėl vyksta sklandus savaiminis išsiretinimas.

Visos parko tvarkymo priemonės yra orientuotos į žmogui palankios, stabilios miško ekosistemos išsaugojimą. Medyno tūrio prieaugio rodikliai čia nereikšmingi.

Jomanto parkas labai aktyviai lankomas. Takuose galima sutikti labai įvairaus amžiaus lankytojų. Kaimynystėje veikia darželis ir mokykla. Įvairiose pusėse aplink parką statomi nauji daugiabučiai namai. Atnaujintas ir profesionaliai sutvarkytas mokyklos stadionas traukia sporto mėgėjus ir profesionalus.

Iš pažiūros parkas primena eilinę Lietuvos agrarinio kraštovaizdžio giraitę. Iš visų pusių apjuostas pastatais, keliais ir šaligatviais Jomanto miškas išliko paprastas, natūralus Vilniaus miesto parkų stebuklas.

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas 
Raimundas Ereminas