Vilniaus buvęs misionierių vienuolynas ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia bei buvęs šaričių vienuolynas

Baroko stiliaus pastatų ansamblis, pradėtas statyti 1695 m. už buvusios miesto sienos, netoli Subačiaus vartų, susiformavo XVIII a. viduryje. Aukštumoje, ant vadinamo Išganytojo kalno, išsidėstę jo pastatai, grakštūs bažnyčios bokštai ir frontonai yra vienas iš raiškiausių miesto panoramos akcentų.

Sudėtingo plano kompleksą sudaro bažnyčia, Sanguškų rūmai, vienuolyno namas, oficina, ūkinis pastatas ir tvora.

1687 m. jie apsigyveno ir įsirengė koplyčią Sanguškų rūmuose, Subačiaus priemiestyje, kur vėliau ir išaugo ansamblis. 

1695 m. už Latgalos kariuomenės vado Jono Teofilio Pliaterio ir jo žmonos Aleksandros suteiktas fundacijas misionieriai pradėjo statyti bažnyčią.

Pastatytą bažnyčią 1730 m. Viešpaties Dangun Žengimo vardu pašventino Vilniaus sufraganas Jurgis Ancuta. Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu; šis vardas dokumentuose neretai taikomas ir pačiai bažnyčiai.

Vienuolynas buvo formuojamas 1739-1751 m., pristatant prie Sanguškų rūmų naujus masyvius triaukščius korpusus, kurie apjuosė bažnyčią iš šiaurinės pusės ir sudarė nedidelį uždarą kiemelį. Pietų pusėje, abipus bažnyčios fasado, buvo sumūryti du vienaukščiai fligeliai  oficina ir ūkinis pastatas. Vienuolyno pastatų projektų parengėju ir statybų vykdytoju laikomas misionierius Jonas Šreteris. 

Vienuolyno pastatų ansamblis, jį supantys dideli daržai ir sodai buvo aptverti tvoromis. O vieno XVIII a. vidurio autorių žodžiais, už misionierių ir jų kaimynų vizitiečių daržus „tvarkingesnių Vilniaus mieste nebuvo”. Savo valdose vienuoliai buvo įsirengę du vaisinius daržus, kuriuose derėjo beveik 300 vaismedžių, o 5 tvenkiniuose plaukiojo karpiai ir karosai; pasivaikščiojimams misionieriai turėjo nedidelį anglišką sodą, per kurį vinguriavo du šaltiniai, o jaukų pavėsį teikė devynių rūšių medžiai.

Vienuolyno valdose buvo apstu ir ūkinės paskirties statinių: bravoras, pirtis, salyklinė, sandėliai, daržinė, 2 arklidės, pašiūrė, svirnas, kalvė, skalbykla, vežiminė ir kt.

Misionieriai aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir švietėjiškoje veikloje. Vienuolyne (Sanguškų rūmuose) buvo Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija (nuo 1773 m.), kurioje mokėsi vienuoliai ir pasauliečiai dvasiškiai. Joje 17731775 m. mokėsi ir 1775 m. dėstė matematiką garsus klasicizmo architektas Laurynas Gucevičius. Misionierių vadovaujama seminarija garsėjo biblioteka (manoma, ji buvo didžiausia tarp Vilniaus vienuolynų); joje buvo ypatingos vertės knygų, ypač graikų ir lotynų kalbomis, bažnyčios tėvų bei klasikinių autorių leidinių, misionierių skaitomų pamokslų ir kt. rankraščių tekstų. Seminarija buvo uždaryta 1844 m. kartu su vienuolynu. Vienuolyne (ūkiniame fligelyje) 17991832 m. buvo įsikūrusi vyskupijos spaustuvė, perkelta iš Gardino jėzuitų; joje spausdintos taip pat ir lietuviškos knygos. Nuo 1803 m. čia veikė parapinė mokykla, kurią lankydavo nuo keliolikos iki 100 mokinių, ypač vaikų iš vargingesnių šeimų.

Prie vienuolyno veikė konviktas  našlaičių ir pamestinukų Vaikelio Jėzaus prieglauda, įkurta 17881791 m. Joje fundacinėmis Trakų vaivadienės Jadvygos Zaluskytės-Oginskienės lėšomis buvo išlaikomas 21 mokinys ir vienuolyno lėšomis  dar 14 bajoriškos kilmės beturčių jaunuolių.

Gailestingųjų seserų globoje ir priežiūroje buvo ir Šv. Jokūbo ligoninė (nuo 1809 m.) bei Vaikelio Jėzaus prieglaudos namai. 1864 m. caro valdžia gailestingąsias seseris pašalino iš prieglaudos, 1867 m.  ir iš špitolės.

1844 m. caro įsaku bažnyčia ir vienuolynas uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos atiduoti miesto valdžiai, bažnyčios inventorius  vyskupystės žiniai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus. Po 18 metų, 1859 m., vienuolių misionierių pastangomis bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir 1862 m. jos restauruotoje dalyje atnaujintos pamaldos. XIX a. II-oje pusėje bažnyčia keliskart remontuota. XX-ojo šimtmečio viduryje bažnyčia uždaryta, vėliau jos patalpose įrengtos Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugyklos, 1993 05 19 d. bažnyčia perduota Vilniaus vyskupijos kurijai, ja laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus.

Vienuolyno pastato paskirtis dažnai kaitaliota: buvo panaudotas karo ligoninei (1844), stačiatikių dvasinei konsistorijai (1848), kilmingųjų panelių institutui (1856), psichiatrijos ligoninei (1859), labdarybės draugijai „Dobrochotnaja kopeika” (1874), 1915 m. atiteko Vilniaus miesto valdybai. Šiuo metu vienuolyno pastatai priklauso Vilniaus miesto II ligoninei.

Informacija iš http://vienuolynai.mch.mii.lt/V55-63/Vilnmisi.htm

Į pradžią

Facebook