Naujiena

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas

Šis kovo mėnuo Vilniuje išties slidus. Ypač pavojinga, kai takų dangas sukaustęs ledas sušlampa – tampa dar slidesnis. Pagrindiniai miesto parkų takai yra barstomi smėliu, skalda, smėlio-druskos mišiniu. Vis dėlto kiekvienas parkų lankytojas turi suprasti, kad esant tokiai šiek tiek ekstremaliai situacijai, visko vienu metu pabarstyti ir nuvalyti nėra įmanoma. Gyventojai turi pareigą ir patys save saugoti. 

Nors atrodo, kad pavasaris jau atėjo, bet meteorologai praneša, kad naktimis dar numatoma neigiama oro temperatūra. Parkuose gali susidaryti ledas, tad lankytojai turėtų būti atidūs.  

Kreipiausi į išgyvenimo gamtoje ekspertus, išgyvenimo akademijos „KlimEndka“ instruktorius, knygelės „Išmoktos pamokos: ne tik šauliams“ autorius, brolius Gabrielių ir Eduardą Klimenkas. Kalbėjomės apie aktualius klausimus. Aš pats šią žiemą nusipirkau batų apkaustus nuo slydimo ir esu jais patenkintas. Pirmiausia apie juos ir paklausiau.

 Ar patartumėte dėvėti batų apkaustus?

„Geresnės priemonės nematau. Kiekvienas žmogus turėtų batų apkaustais pasirūpinti iš anksto. Ir dar, jei nėra būtinybės, geriau likti namuose. Vakar padėjau vienai vyresnio amžiaus moteriai. Ji išnešė lauk mažytį šiukšlių maišelį ir užstrigo vidury gatvės. Abejoju, ar tai buvo neatidėliotinas reikalas.“ – pasakojo Eduardas ir džiaugėsi, kad jam pačiam šiemet sekasi, jis nepargriuvo nė karto.

Gabrielius atkreipė dėmesį į taisyklingo griuvimo įgūdžius, kurių išmokstama lankant kai kurias sporto šakas. „Aš esu sportavęs karatė, todėl mano kūnas automatiškai teisingai krinta. Tos sporto šakos, kuriose virtimas yra viena iš mokymosi dalių, griūvant gali būti labai naudingos. Tai kovos menai, gimnastika, regbis, futbolas ir panašiai. Koks nors ieties metimas ar šachmatai greičiausiai netiks.

Krentant negalima stabdyti kritimo, nes tuomet padidėja grėsmė susilaužyti riešus. Krentant atgal rankas reikia skėsti į šonus, šiek tiek daugiau nei nugaros linija. Tada jos sumažina smūgį, kuris tenka kūnui. Krentant į priekį reikia arba pratęsti kritimą darant kūlverstį (jo be specialių treniruočių lengvai nepadarysi, tad pravartu lankyti kovos menus ar kitaip treniruotis) arba verstis šiek tiek ant šono ranką ištiesiant į viršų.

Dar svarbu: jei einama dviese ir vienas krenta, kitas neturėtų jo gaudyti. Tada paprastai nukenčia abu. Sudėtinga saugiai abiem nukristi, nes sučiupęs kitą, pats nebeturi judėjimo laisvės, o ir kitas yra suvaržomas. Krentant vienam rečiau būna sunkios pasekmės, nei krentant dviese.“ Gabrielius dalijasi nesena patirtimi: „Sekmadienį buvau įvykio liudininkas. Ėjo dvi moterys, viena krito, kita ją gaudė. Nukentėjo ta, kuri gaudė. Ji nusileido ant alkūnės ir dar gavo batu į nosį. Teko vežti į ligoninę, jai įtarė smegenų sutrenkimą.“

Gabrielius pritarė, kad batų apkaustai yra labai naudingi. Jei jų neturi, tada galima vaikščioti tomis šaligatvio dalimis, kuriose yra sustumtas sniegas. „Savaitgalį aš taip vaikščiojau Liškiavoje, kol kiti čiužinėjo šaligatviu. Po to ir kiti perėmė iš manęs šią praktiką.“ Anot jo, šaligatviu reikia judėti atsargiai ir lėtai. Perstačius koją lėtai perkelti svorį ant jos, tada perstatinėti kitą. Koją statyti ne kaip įprasta ant kulno, bet iškart visa pėda. Tai vadinama pingvino žingsniu. Didelė dalis kritimų vyksta, kai paslysta priekinė koja, nes pirma pastatomas kulnas.

Gabrielius be kita ko yra šaulių kuopos vadas. Su dar didesniu atidumu kviečiu paskaityti ką jis kalba apie pirmąją pagalbą.
„Pirmoji pagalba: įsitikinti ar žmogus neprarado sąmonės – paklausti, ar viskas gerai? Jei reaguoja, vadinasi, yra sąmoningas. Tada klausti, kur skauda? Priklausomai nuo sužalojimo sunkumo, skambinama 112 (lūžių, galvos sutrenkimo atveju, nerišlios kalbos, sąmonės netekimo ir panašiais atvejais). Jei žmogus negali atsikelti, kol laukiama medikų, svarbu jį apsaugoti nuo šalčio, pakišti po nugara striukę, apkloti ar pan. Jei įtariamas stuburo ar kaklo slankstelių lūžis, tuomet tik užkloti, nes kilnojant galima dar labiau pakenkti. O šiaip algoritmai tie patys, kaip ir bet kurios traumos metu.“

Keliu klausimą: gal rytais, kai ypač slidu, kiekvienas turėtume gauti įspėjamąjį pranešimą į mobilų telefoną?

„Žinoma, pranešimai yra gerai. Nežinau, ar tam tikrai reikia naudoti ekstremalioms situacijoms skirtas priemones, bet televizija ir radijas tikrai turėtų nuolat transliuoti tokį priminimą“ – atsakė Gabrielius. Abu pašnekovai pritaria, kad ekstremalių situacijų ryšio naudojimas neturėtų tapti kasdieniu reiškiniu, nes atsiradus įpratimui, žmonės nustoja tai rimtai vertinti. Jie galvoja – na kiek galima siųsti tą brukalą?

Broliai Gabrielius ir Eduardas Klimenkos