Naujiena

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas
Nuotrauka Jurgos Statulevičienės

Mano gimtinė yra tolimas Skuodo rajono kraštas, Mosėdžio bažnytkaimis. Kiek prisimenu, vaikystėje niekas apie gyvų Kalėdinių medelių puošimą ir sodinimą net negalvojo. Buvo suprasta ir įprasta puošti nukirstą eglutę. Tiesa pasakius, net ne visai aišku, iš kur tos eglutės atsirasdavo, nes kažkokios prekybos nebūdavo. Tikiu, daugelis medelius parsinešdavo iš miško. Kaip ir aš pats. Šiandien laikai stipriai pasikeitė. Jau lapkritį atgyja Kalėdų verslas. Kažkodėl imta galvoti, jog kirstas medelis yra kažkokia žala gamtai. Ar tai dėl ekologinės mados, ar dėl atitolimo nuo gamtos…
Kaip bebūtų, realybė yra viena – žmonės perka gyvus medelius žiemos pradžioje, tikėdamiesi juos kaip nors pasodinti. Čia iškyla klausimas – kur tuos medelius padėti? Kalėdų miško idėja pirmiausia kilo iš didelio vietos poreikio eglučių sodinimui. Juk tikrai ne kiekvienas turi savo kiemą, sodą, žemės plotelį. Beje, savavališkai sodinti medžius miške draudžia miško atkūrimo taisyklės. Taigi, siekiant nebesislapstyti nuo problemos, kad nėra kur to medžio sodinti, buvo surasta vieta Kalėdų miškui. Žodis miškas čia vartotinas simboliškai. Tikrai nesitikima pasiekti kažkokių miško kultūroms būtinų rodiklių, parametrų. Kalėdų miškas – vieta, kur patys žmonės, pagal savo jėgas, savo supratimą ir gebėjimus sodina medelį, kurį patys išsirinko, nusipirko, puošė ir vienaip ar kitaip saugojo. Tikrai savivaldybės specialistams nebūtų sunku profesionaliai pasodinti mišką. Tam būtų įdirbta žemė, perkami kokybiški sodinukai, prižiūrima sodinimo kokybė. Bet tai nebūtų ta idėja, Kalėdų miško idėja.
Matomas pavasarinio darbo rezultatas turbūt nedžiugina nė vieno praeivio. O man priešingai, labai patinka. Kodėl eilę metų reikėjo apsimetinėti, jog greitai nupirktos Kalėdų eglutė prigyja? Pagalvokite, jei visi mieste, parkuose, pievose, butų kiemuose pakasti medeliai prigytų, jau seniai gyventume tankiame eglyne. Apsižvalgykime, ar daug spygliuočių medžių auga mieste? Pagrindas yra lapuočiai. Kartą ieškojau mokomosios medžiagos pamokai – kėnio šakų. Patikėkit, teko pasivažinėti ir gerai pagalvoti. Taigi, Kalėdų miško sodinimo akcija iškėlė svarbius klausimus, privertė žmones susimąstyti kas iš ties yra tvaru ir ekologiška. O svarbiausia, visi pamatė, jog sodinimas – tai tik darbų pradžia, ledkalnio viršūnė. Į mane dažnai kreipiasi interesantai, norintys padaryti gerą darbą gamtai – pasodinti medelį. Bet juk žymiai svarbesnė yra priežiūra. Kaip ir šiuo atveju. Buvo suprasta iš karto, Kalėdų miško idėjos įgyvendinimui prireiks daug kantrybės ir priežiūros. Visa sodinimo akcija, gausus reporterių susidomėjimas ir neblėstantis Kalėdų miško aktualumas vidurvasarį man yra nepaprastai įdomus, gyvas, įtraukiantis performansas.
Tikėtą ir įvykusį medelių neprigijimą nulėmė prasta sodinamoji medžiaga ir nenormalus, kaip čia pasakyt, medelių eksploatavimo būdas. Pirkėjai masiškai leidžiasi apmulkinami. Tai nėra medeliai auginti su uždara šaknų sistema. Tai tiesiog eglės, vietoj nukirtimo, išplėštos iš žemės ir patupdytos vazone. Norit kirsto? Prašom, nukirsim. O gal norit, mes galim tą patį medį su šaknimis išplėšti iš žemės? Su malonumu. Kur nesidžiaugsi? Tas pats medis, tik parduodi brangiau. Norintiems kitais metais neapsigauti, rekomenduoju į medelyną važiuoti jau šiandien, liepos mėnesį. Tikrai gausite tikrą prekę, su gerai išvystyta, nesužeista šaknų sistema. Tai galės būti medelis Kalėdų miškui. Dėl eksploatacijos. Taigi tai yra juokinga ir visiškai nenormalu: prieš sodinimą eglutę laikyt šiltai kambaryje, po to nešti ją kur į rūsį, kiemą, pastogę… Tai niekaip nesusiję su augalo gerove. Kai perku ar išsikasu medelį persodinimui, visą dėmesį sutelkiu augalo gerovei – svarbiausia, kad šaknys būtų drėgnos, pats stiebas, šakos nesudžiūtų, nenulūžtų ir kt. Ilgai nelaikau išrauto, skubu teisingai pasodinti ir panašiai. O kam rūpi ta Kalėdų eglutė? Ji pastatyta, kad džiugintų ir linksmintų visus, ir dar iš jos reikalaujama antgamtinės sveikatos, prigijimo galios!
Visa tai žinodamas galvojau, ar reikia Kalėdų mišką sodinti? Smalsiai stebėjau atvykstančius, į kalnelį kylančius ir medeliui vietos ieškančius sodintojus. Visų pagrindinis klausimas buvo šis – kaip manote ar prigis? Daugelį tiesiog nuraminau, „viskas bus gerai“. Tik kartą, po renginio man paskambino, panašu, garbaus amžiaus žmogus, klausė ar dar galima pasodinti? Paklausiau, kaip ta eglutė atrodo? Ar spygliai byra? – Taip, daug kur byra… Sakau, – tai jau neverta bandyti. – O gal vis dėlto… Sakau, – neverta gaišti laiko… Žmogus taip nusiminė, taip nusiminė… Pasakė, kad eis pats į kiemą, kur nors pasodins.
Pats renginys buvo labai šviesus ir džiaugsmingas. Jau kvepėjo pavasariu, buvo gražus rytas. Ant kalnelio dar buvo įšalo. Žmonės sodino, fotografavosi, džiaugėsi. Ir ta nuotaika, tas rytas buvo tikras, geras ir pakilus. Todėl aš nebijau nei darbo, nei rūpesčio, nei laiko kurio dar teks įdėti Kalėdų miško sodinimui. Juo labiau, yra gerų ženklų. Pirmiausia, tai geras dirvožemis. Kaip taip papuolė, kad laisvas žemės sklypas pasitaikė molio žemės. Tai geras, derlingas, drėgmę išlaikantis dirvožemis. Vieta yra tinkama. Dar gi, ne visi medeliai nudžiūvo. Stebėjau vieną porą. Ji taip kruopščiai dirbo, sodino, laistė... Man sakėsi, kad labai atidžiai medelį saugojo. Žinot ką, jų eglutė prigijo.