Naujiena

Šiaurinėje sostinės dalyje, Baltupių mikrorajone yra VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ prižiūrima teritorija – Jomanto parkas. Kviečiame jame apsilankyti. Panašūs parkai dar vadinami miško parkais. Iš esmės tai ir yra miškas. Su šia teritorija verta susipažinti, papildoma informacija  neretai padeda geriau įsigilinti į parko vertybes. Svarbu tai, kas miške yra įdomaus ir vertingo pamatyti, o ne praeiti pro šalį.

Miškas yra gana sudėtingas kraštovaizdžio elementas. Svarbiausi miško vertinimo kriterijai: miško rūšinė sudėtis, vidutinis medžių amžius, medžių amžiaus struktūra, pomiškio ir trako gausa, dirvožemis, negyvos medienos kiekis.

Jomanto parkas yra nevienalytė giraitė. Ją aiškiai galima atskirti į dvi dalis. Tai beržynas ir kitas mišrus spygliuočių (eglių ir pušų) miškas. Šių skirtingų miško dalių ribos vizualiai yra gerai matomos. 

Maždaug prieš trisdešimt metų vietoje augęs eglynas ėmė džiūti. Šį reiškinį, įvykį, prisimena daugelis vyresnių vietos gyventojų. Sergančios eglės buvo iškirstos, pavienės nesusirgusios senosios eglės parke auga ir šiandien.

Esamas parko beržynas daugiausiai pasisėjo pats. Tačiau yra liudijimų, kad miško atkūrime aktyviai dalyvavo ir žmonės. Miškininkas ir gamtosaugininkas Antanas Stackevičius liudija, kad jis dalyvavo Jomanto parko atkūrimo darbuose. Miške buvo sodinami raudonieji ąžuolai, maumedžiai ir kiti medžiai. Minėti ąžuolai ir maumedžiai beržyne auga ir šiol. 

Beržynas turi nedidelę kitų medžių priemaišą. Svarbu atkreipti dėmesį į blindę (Salix caprea). Tai reto gyventojo pažįstamas medis. Daugelis augalą vadina tiesiog kačiukais, nors toks pavadinimas yra netikslus. Tiksliai skirti įvairias gluosnių ir karklų rūšis nėra paprasta, tai geba retas dendrologas. Ankstyvą pavasarį blindė Jomanto parke gausiai žydi. Viena augalo silpnybių – jis greitai pasensta ir ima pūti. Esamu metu plote augantys beržai dar tebėra jauni, o blindės, būdamos to paties amžiaus, jau lūžta iš stiebo. Jomanto parke, kaip niekur kitur, galima pamatyti, kaip mišką formuoja skirtingos medžių savybės. 

Pomiškis (perspektyvūs jauni medeliai, iš kurių ateityje užauga nauja medžių karta) yra negausus. Jį sudaro eglės ir klevai. Jei ateityje šios rūšys turės palankias sąlygas augti, ilgainiui miške susidarys ženkli eglių ir klevų priemaiša. Šioje vietoje lemiamas vaidmuo tenka šviesai. Tik esant pakankamam šviesos kiekiui pomiškis išliks, tai natūralus reiškinys. Beržyne gausu trako – krūmų ir medelių, kurie nesudaro pagrindinės miško dalies – medyno. Tai lazdynai, šermukšniai, ievos, sausmedžiai. 

Beržyno amžiaus struktūra yra vienoda. Visi medžiai yra panašaus, apytiksliai trisdešimties metų amžiaus. Beržyno erdvinė struktūra taip pat vienoda. Tik kai kur esama miško aikštelių. Daugelyje vietų jos baigia visai užaugti.

Beržyne vyrauja derlingas priemolis. Jis lemia esamą rūšinę sudėtį. Tai, kokios rūšys auga miške, daugiausia lemia dirvožemis, o ne žmogus. Jomanto parko centrinėje ir vakarinėje dalyse anksčiau augo eglės, dabar beržai. Šioms rūšims molio dirvožemis yra labai tinkamas. 

Antra Jomanto parko miško dalis yra mišrus spygliuočių miškas. Tai rytinė parko pusė. Vietovė pasižymi reljefo aukščių skirtumais. Esančias griovas parko darbuotojai vadina kanjonu. Visi šlaitai, reljefo pakilimai yra apaugę mišriu, daugiausiai spygliuočių mišku. Medyno rūšinė sudėtis susideda iš pušų, eglių, baltalksnių, klevų. Yra ir kitų rūšių, tarp jų – šalyje gana retos vinkšnos (Ulmus laevis). 

Rūšys pasiskirsčiusios labai įvairiai, įvairaus mišrumo grupėmis. Tai lemia reljefas, skirtingos dirvožemio savybės. Mišką keičia slėniai, yra natūralių aikštelių. 

Labai įvairi medynų amžiaus struktūra. Šioje parko dalyje yra išlikusios seniausios eglės. Senieji medžiai yra eglyno, kuris anksčiau augo vietoje beržyno, amžininkai. Eglės pasiekusios ir peraugusios gamtinę brandą, dalis jų drevėtos. Įvairios medžių rūšys yra visų amžiaus grupių –  jaunuolyno amžiaus 10–30 metų, retinimo 30–40, einamųjų kirtimų 40–60 amžiaus, brandžių ir perbrendusių – 80 ir daugiau metų. Daugelis pušų dar nėra pasiekusios gamtinės brandos, tebėra jaunos.

Kanjone auga pušis, kuri iš kitų išsiskiria savo išvaizda, liemens apimtimi ir amžiumi. Gali būti, kad tai seniausias parko medis. Tokius išskirtinius medžius arboristai vadina senoliais.

Mišrus miškas biologinės įvairovės požiūriu yra vertingiausias. Šiuo atveju jis yra įvairus tiek rūšine sudėtimi, tiek amžiumi, tiek medyno struktūra. Kai kur yra susikaupęs reikšmingas kiekis stambios negyvos medienos. Reikia pabrėžti, kad stambi negyva mediena yra pati vertingiausia retoms grybų, kerpių ir samanų ir kitoms rūšims.

Apibendrinant, rytinė parko pusė kai kur turi visas natūraliam miško vystymuisi būtinas dalis. Galima sakyti, kad formuojasi sengirė. Miške yra prielaidos kertinei miško buveinei susidaryti. Kertinė miško buveinė – gamtiškai ypač vertingas miško plotas, kuriame nevykdoma jokia ūkinė veikla. 

Nei viename kitame Vilniaus miesto parkų miške nėra randama visų šių sengirės bruožų komplekto. Apie Vingio parko senas pušis yra girdėjęs daugelis. Jomanto parko miško unikalumas iki šiol retai buvo viešai aptariamas. 

Linkime gero poilsio Jomanto parko miške.

Nuotrauka Sauliaus Žiūros