Misionierių sodai

Baroko stiliaus pastatų ansamblis, pradėtas statyti 1695 m. už buvusios miesto sienos, netoli Subačiaus vartų, susiformavo XVIII a. viduryje. Aukštumoje, ant vadinamojo Išganytojo kalno, išsidėstę jo pastatai, grakštūs bažnyčios bokštai ir frontonai yra vienas iš raiškiausių miesto panoramos akcentų.

Sudėtingo plano kompleksą sudaro bažnyčia, Sanguškų rūmai, vienuolyno namas, oficina, ūkinis pastatas ir tvora.

1687 m. jie apsigyveno ir įsirengė koplyčią Sanguškų rūmuose, Subačiaus priemiestyje, kur vėliau ir išaugo ansamblis.

1695 m. už Latgalos kariuomenės vado Jono Teofilio Pliaterio ir jo žmonos Aleksandros suteiktas fundacijas misionieriai pradėjo statyti bažnyčią.

Pastatytą bažnyčią 1730 m. Viešpaties Dangun Žengimo vardu pašventino Vilniaus sufraganas Jurgis Ancuta. Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu; šis vardas dokumentuose neretai taikomas ir pačiai bažnyčiai.

Vienuolynas buvo formuojamas 1739-1751 m., pristatant prie Sanguškų rūmų naujus masyvius triaukščius korpusus, kurie apjuosė bažnyčią iš šiaurinės pusės ir sudarė nedidelį uždarą kiemelį. Pietų pusėje, abipus bažnyčios fasado, buvo sumūryti du vienaukščiai fligeliai – oficina ir ūkinis pastatas. Vienuolyno pastatų projektų parengėju ir statybų vykdytoju laikomas misionierius Jonas Šreteris.

Vienuolyno pastatų ansamblis, jį supantys dideli daržai ir sodai buvo aptverti tvoromis. O vieno XVIII a. vidurio autorių žodžiais, už misionierių ir jų kaimynų vizitiečių daržus „tvarkingesnių Vilniaus mieste nebuvo”. Savo valdose vienuoliai buvo įsirengę du vaisinius daržus, kuriuose derėjo beveik 300 vaismedžių, o 5 tvenkiniuose plaukiojo karpiai ir karosai; pasivaikščiojimams misionieriai turėjo nedidelį anglišką sodą, per kurį vinguriavo du šaltiniai, o jaukų pavėsį teikė devynių rūšių medžiai.

Vienuolyno valdose buvo apstu ir ūkinės paskirties statinių: alaus darykla, pirtis, salyklinė, sandėliai, daržinė, 2 arklidės, pašiūrė, svirnas, kalvė, skalbykla, vežiminė ir kt.

Misionieriai aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir švietėjiškoje veikloje. Vienuolyne (Sanguškų rūmuose) buvo Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija (nuo 1773 m.), kurioje mokėsi vienuoliai ir pasauliečiai dvasiškiai. Joje 1773–1775 m. mokėsi ir 1775 m. dėstė matematiką garsus klasicizmo architektas Laurynas Gucevičius. Misionierių vadovaujama seminarija garsėjo biblioteka (manoma, ji buvo didžiausia tarp Vilniaus vienuolynų); joje buvo ypatingos vertės knygų, ypač graikų ir lotynų kalbomis, bažnyčios tėvų bei klasikinių autorių leidinių, misionierių skaitomų pamokslų ir kt. rankraščių tekstų. Seminarija buvo uždaryta 1844 m. kartu su vienuolynu. Vienuolyne (ūkiniame fligelyje) 1799–1832 m. buvo įsikūrusi vyskupijos spaustuvė, perkelta iš Gardino jėzuitų; joje spausdintos taip pat ir lietuviškos knygos. Nuo 1803 m. čia veikė parapinė mokykla, kurią lankydavo nuo keliolikos iki 100 mokinių, ypač vaikų iš vargingesnių šeimų.

Prie vienuolyno veikė konviktas – našlaičių ir pamestinukų Vaikelio Jėzaus prieglauda, įkurta 1788–1791 m. Joje fundacinėmis Trakų vaivadienės Jadvygos Zaluskytės-Oginskienės lėšomis buvo išlaikomas 21 mokinys ir vienuolyno lėšomis – dar 14 bajoriškos kilmės beturčių jaunuolių.

Gailestingųjų seserų globoje ir priežiūroje buvo ir Šv. Jokūbo ligoninė (nuo 1809 m.) bei Vaikelio Jėzaus prieglaudos namai. 1864 m. caro valdžia gailestingąsias seseris pašalino iš prieglaudos, 1867 m. – ir iš špitolės.

1844 m. caro įsaku bažnyčia ir vienuolynas uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos atiduoti miesto valdžiai, bažnyčios inventorius – vyskupystės žiniai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus. Po 18 metų, 1859 m., vienuolių misionierių pastangomis bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir 1862 m. jos restauruotoje dalyje atnaujintos pamaldos. XIX a. II-oje pusėje bažnyčia keliskart remontuota. XX-ojo šimtmečio viduryje bažnyčia uždaryta, vėliau jos patalpose įrengtos Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugyklos, 1993-05-19 bažnyčia perduota Vilniaus vyskupijos kurijai, ja laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus.

Vienuolyno pastato paskirtis dažnai kaitaliota: buvo panaudotas karo ligoninei (1844), stačiatikių dvasinei konsistorijai (1848), kilmingųjų panelių institutui (1856), psichiatrijos ligoninei (1859), labdarybės draugijai „Dobrochotnaja kopeika” (1874), 1915 m. atiteko Vilniaus miesto valdybai. Šiuo metu vienuolyno pastatai priklauso Vilniaus miesto II ligoninei.

SVETIMŽEMIŲ AUGALŲ KARALYSTĖ (Misionierių sodų Kūdrų parko dalyje)

Svetimžemiais laikomi augalai, aptinkami geografinėje vietovėje, kurioje jie savaime neauga. Jie atkeliauja atsitiktinai arba įveisiami tikslingai (introdukuojami) kaip dekoratyviniai, maistiniai, vaistiniai, pašariniai ar techniniai augalai. Kai kurie iš jų ima nekontroliuojamai plisti gamtoje, tapdami invazinėmis rūšimis ir keldami įvairias problemas. Artimiausioje aplinkoje matome keletą tokių augalų:

Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis) – kilusi iš Šiaurės Amerikos, bitininkų vertinama dėl gausių, nektaringų iki vėlyvo rudens žydinčių žiedų, turinti vaistinių savybių, naudota siūlų ir audinių dažymui. Stambūs ryškūs žiedynai labai tinka puokštėms, todėl rykštenė yra auginama gėlių darželiuose. Visiškai nereikli dirvai, todėl „pabėgusi“ iš darželių sėjasi ir plinta pakelėse, nedirbamose žemėse, užimdama ištisus laukus.

Bitinė sprigė (Impatiens glandulifera) – kilusi iš Centrinės Azijos, įvežta dėl daug nektaro turinčių dekoratyvių žiedų.

Topinambas (Helianthus tuberosus)- kilęs iš Šiaurės Amerikos, plačiai naudotas kaip maistinis, pašarinis ir techninis augalas (alkoholio ir fruktozės gamybai). Ypatingai vertinamas dėl vaistinių savybių, gydantis daugybę sunkių ligų (net cukraligę ir leukemiją), valantis ir stiprinantis organizmą.

Dėl išvardintų savybių visi minėti augalai neabejotinai verti vietos mūsų soduose, daržuose ar darželiuose, tačiau akivaizdu, kad gamtoje jiems ne vieta. Būdami aukšti ir sudarydami tankius sąžalynus, šie augalai greitai nukonkuruoja šimtus smulkesnių vietinių augalų, palaipsniui juos visiškai išstumdami. Šitaip sparčiai mažėja vietos biologinė įvairovė, nes mūsų augalai ne mažiau vertingi ir dekoratyvūs, be to – „savi“ (t. y. gyvybiškai būtini) su jais susijusiems vabzdžiams, paukščiams, žinduoliams. Netekę įprastos gyvenimo aplinkos ir maisto, jie išnyks drauge su augalais.

Todėl sumanę praturtinti gamtą ryškiu egzotišku akcentu, pagalvokime ne tik apie tai, ką įgysime, bet ir apie tai, ką galime prarasti.

Paruošė botanikė Andžela Kriaučiūnienė

2011 m. paskelbto teritorijos sutvarkymo konkurso tikslas – iš pateiktų darbų išrinkti geriausią projektinį pasiūlymą sutvarkyti Misionierių sodus, kurio pagrindu bus kuriamas želdynas, pritaikytas gyventojų ir miesto svečių poilsiui bei istorinių miesto sodų tradicijų pažinimui.

Projektuose turėjo būti pateikta istorinė, gamtinė ir urbanistinė Misionierių sodų teritorijos analizė, pateikta apibendrinta teritorijos sutvarkymo koncepcija ir siūlymai dėl funkcinių, gamtinių, vizualinių, estetinių, istorinių bei kultūrinių sąsajų su visuomeniniu požiūriu svarbiomis Misionierių sodų gretimybėmis. Taip pat sukurta želdyno erdvių sistema, maksimaliai panaudojant esamus gamtinius, kultūrinius ir infrastruktūrinius išteklius, numatant apžvalgos aikšteles, aktyvaus ir ramaus poilsio zonas, tikslingų veiklų bei lankytojų aptarnavimo vietas; sukurta pėsčiųjų takų sistema, nurodant jų įrengimo principus ir medžiagiškumą, bei numatyti pagrindiniai ir šalutiniai įėjimai atsižvelgiant į pėsčiųjų srautus ir parkavimo galimybes, pateikti esamų tvenkinių ir šaltinių bei jų aplinkos sutvarkymo ir pritaikymo bendrai sodo idėjai sprendiniai, teikiami siūlymai dėl galimų veiklų ir paslaugų, skatinant Misionierių sodų tikslingą lankymą įvairiais metų laikais, sudarant sąlygas įvairaus amžiaus žmonėms pažinti gamtą, istoriją ir kt.

2011 m. paskelbtame Misionierių sodų konkurse laimėjo SĮ „Vilniaus planas“ paruoštas projektas (autoriai: arch. Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė, Birutė Pečiūraitė-Baltuškienė, Birutė Gudynaitė, Indrė Grabauskaitė, parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas), pagal kurį artimiausiais metais yra planuojamas rengti techninis teritorijos sutvarkymo projektas.

Po viešo projekto pristatymo ir gautų pastabų pateikti patikslinimai:

• Patikslinta topografinė informacija, medžių žymėjimas ir aprašai. Esamų medžių inventorizacijos ir būklės vertinimo informacija yra baigta. Šalinamų medžių informacija pildoma atsižvelgiant į infrastruktūrinius pokyčius bei įtraukiant šią žiemą išvirtusius ar nulūžusius esamus medžius.
• Šlaituose numatoma šalinti iki 10% medžių, labiau atveriant perspektyvas link bažnyčių bokštų. Projekte parengtu priežiūros aprašu bus teikiamos rekomendacijos tolesniam etapiškam savaiminių medžių šalinimui bei vertingų medžių išsaugojimui per sekančius 20-30 metų.
• Šalia siaurinamos Maironio gatvės visu perimetru projektuojamos naujų medžių grupės kurios be kitų funkcijų taip pat atliks ir automobilių poveikio aplinkai mažinimo funkciją.
• Misionierių bažnyčios ansamblio atidengimas numatomas tik iš tam tikrų stebėjimo taškų paliekant didžiąją dalį esamų šlaito želdinių. Panoramos taip pat pildomos naujų medžių kompozicijomis siekiant miesto panoramų daugiaplaniškumo, kokybiško ir charakteringo šios vietos miestovaizdžio bei švelninti aplinkui vykdomų statybų vizualinę įtaką bei įtaką šios teritorijos savitam kraštovaizdžio charakteriui.
• Ant Misionierių kalvos tvarkomos teritorijos perimetru projektuojamos naujų medžių kompozicijos siekiant pridengti kylančius pastatus bei kompoziciškai papildyti, išryškinti Misionierių bažnyčios ansamblį.
• Projektinėje informacijoje bus pateikti tvarkomų želdinių aprašai ir darbų kiekiai bei rekomendacijos specialistams, kurie turėtų atlikti šiuos darbus įgyvendinus projektą. Neabejojama, kad VšĮ „Vilniaus miesto parkai“, perimsiantys Misionierių sodo teritorijos priežiūrą po sutvarkymo darbų, tęs profesionalią priežiūrą ir užtikrins ilgalaikės medžių priežiūros kokybę.
• Dalies parko erdves formuojančių želdynų nepavyks išlaikyti dėl ne šio projekto apimtyje vykdomų darbų (dalis Aukštaičių alėjos liepų bus šalinama dėl ten numatytos šiluminės trasos tiesimo darbų). Projekte numatomi želdiniai papildo arba pakeičia šalinamus medžius, kur tai būtina daryti dėl dendrologinių, paveldosauginių, kraštovaizdinių ir infrastruktūrinių ar relfefo formavimo priežasčių.
• Ąžuolų masyvas bus paliekamas ir retinamas. Dalis ąžuolų bus perkeliama į vietas, kur naujai formuojamos želdinių kompozicijos arba į kitas jiems tinkamas augimvietes Vilniaus mieste, jei tai bus dendrologiškai ir technologiškai įmanoma. Ąžuolus, kurių persodinimas bus neįmanomas dėl inžinierinių tinklų gausos požemyje teks šalinti.
• Misionierių sode pagrindiniai nauji želdynai yra medžiai ir krūmai. Dekoratyvių gėlynų neprojektuojama išskyrus vietas, kur augalais pažymimi istoriškai buvę Vilnios kanalai bei praturtinami augimvietei tinkamais augalais tvenkinių krantai.
• Atsižvelgiant į komisijos pastabas bei neseniai vykusių viešinimų pastabas bei siūlymus projektas bus atitinkamai taisomas.