MENIU

Kaip genėti, prižiūrėti medžius ir išvengti grubių klaidų

2021-04-14

Pavasaris visada siejamas su įvairių lauko darbų pradžia, įsibėgėja medžių genėjimai. Šiame darbe turime elgtis atsargiai ir atsakingai, nes medžiai sudėtingi, keisti gyvi organizmai. Norint genėjimą atlikti teisingai būtina turėti žinių. Grubus šakų ir viršūnių pjaustymas augalui gali pakenkti.
Apgenėtas medis po darbų turėtų išlikti panašus į save. Ką tai reiškia? Skirtingos subrendusios medžių rūšys turi jiems būdingą lajos formą: eglė kūgišką, liepa kiaušinišką, uosis skėtišką. Augdami augalai keičia savo išvaizdą. Jaunų pušų laja kūgiška, senstant ji tampa ovali arba rutuliška. Vyresniame amžiuje pušies laja tampa skėtiška arba netaisyklinga. Atviroje erdvėje augančio ąžuolo liemuo trumpas, staigiai laibėjantis, laja plati, rutuliška su stambiomis, skėstomis, kreivomis šakomis. Turime suprasti, medis bus gražus ir sveikas, jei po darbų išliks panašus į save.
Profesionalia medžių priežiūra užsiima arboristai. Tai palyginti naujas amatas šalyje. Arboristas geba įvertinti medį ir jį matyti kaip neatsiejamą elementą supančioje aplinkoje. Be augalo dar svarbu įvertinti aplinkos gruntinius vandenis, oro užterštumą, šviesos kiekį, dirvožemio ir šaknų būklę, net biologinę įvairovę.
Šalies okupacijos metais požiūris į medžius buvo primityvus.  Turbūt todėl dar daug kur galime pamatyti stebinančių medžių „stulpavimo“ pavyzdžių.  Šiandien arboristai vienu balsu tvirtina, kad medžių viršūnių nupjovimas arba „nutopinimas“ (angl. topping) – daro nepataisomą žalą medžių gyvybingumui. Ilgą laiką formuotas stereotipas, kad viršūnės nupjovimas medžiams jokios didelės neigiamos įtakos neturi, nes jie vis tiek atželia ir suformuoja naujas lajas. Ilgalaikiai stebėjimai ir tyrimai parodė visiškai priešingą rezultatą. Kas „nutopintame“ medyje vyksta?
Pažeistas augalas praranda lapiją, todėl jos atstatymui naudoja savo šaknyne sukauptas medžiagas – vadinamąjį potencialą. Tuo metu šaknynas negauna pakankamai reikalingų medžiagų, kurios formuojasi fotosintezės proceso metu medžių lapuose. Gaminamų medžiagų trūksta, nes lapų nėra. Sukasi uždaras ratas: šaknynas eikvoja sukauptą potencialą lajos formavimui, tačiau negauna medžiagų papildymo ir pačios nyksta. Kartais medis po „nutopinimo“ taip ir neatželia. Negaudamos reikalingų medžiagų, šaknys pradeda nykti, jose suaktyvėja puvinį sukeliantys grybai. Puvinys per šaknų kaklelį patenka į kamieno balaną. Pjūvio vietoje žaizda niekada neapauginama, išlieka atvira visą laiką. Formuojasi puvinys, kuris, silpstant medžio atsparumui, kaskart sparčiau plinta kamiene. Pradeda formuotis ertmė. Medis sparčiai nyksta, kol atsiranda minimalus balansas tarp išlikusių šaknų ir naujai susidariusios lajos. Formuojasi naujas vainikas su būdingais neigiamais faktoriais: daug šakų iš vienos vietos, silpnas tvirtinimasis, drevės „topinimo“ vietoje, centrinis kamieno puvinys. Faktiškai, kiekvienas medis tampa potencialiai pavojingu aplinkai, savotiška uždelsto veikimo bomba.

 

genėjimas1 genėjimas4


Tikėtina dabar patys pastebėsite grubiausias klaidas. Tačiau teisingai medžių priežiūrai būtina išmanyti pačią paprasčiausią ABC. Susipažinkime su svarbiausiais šio darbo principais. Bet koks atliktas pjūvis yra ne kas kita, kaip žaizda. Jų po genėjimo atsiranda labai daug. Genint be žaizdų apsieiti neįmanoma, bet galima pasirūpinti tinkamais pjūviais. Medžių genėjimui netinka staliaus darbo įrankiai, tam sukurti specialūs įrankiai, kurie užtikrina, kad žaizda būtų kuo mažesnė ir neišdraskyta. Beje, žaizdų aptepti ar dažyti nereikia.
Skubotai pjaustant šakas sunku išvengti klaidų: atsiranda įvairūs plyšimai, skilimai, gyvos žievės sužalojimai. Todėl genint ypač svarbi šakų pjovimo technika. Šaka yra pjaunama trimis pjūviais: toli iš apačios, tada toli iš viršaus ir galiausiai galutinėje vietoje, ties šakos kakleliu. Jei sustorėjimo nematyti, pjūvis atliekamas sulig kamienu. Negyvos šakos nupjaunamos sulig gyvais audiniais, jų nepažeidžiant.
Skirtingi genėjimo būdai skirti pasiekti skirtingus tikslus. Kai galvojama apie jauno medžio sveikatą ir siekiama jam padėti vystyti natūralios formos lają, atliekamas formuojamasis genėjimas. Pašalinamos viena kitą trinančios, silpnos, džiūstančios ir negyvos šakos. Darbais tikimasi paspartinti natūralius procesus. Kai apatinės šakos ima trukdyti, lajos gali būti pakeliamos – nugenimos apatinės šakos. Laja turi likti subalansuota, sudaryti mažiausiai ⅔ medžio aukščio. Seniems medžiams šeimininkas turėtų reguliariai atlikti lajos priežiūros genėjimą. Tai lūžtančių, pūvančių šakų, kai kada į medį įaugusių daiktų šalinimas. Medis, kaip ir kiemas, turi būti tvarkomas. Kai kada gali prireikti ir drastiško genėjimo, siekiant išvengti augalo išlūžimo. Tokį sprendimą teisingai priimti gali tik specialistas. Net ir atliekant redukcinį genėjimą, kai norima sumažinti lajos svorį, siekiama išsaugoti kiek galima natūralesnę jos formą.
Pastaruoju metu atkreiptas dėmesys į medžių senolių apsaugą. Atrodo, buvo suprasta, kokią nematerialią vertę sukuria 2 ar 3 šimtus metų gyvuojantis medis. Į medžius senolius žiūrima kaip į gamtos paveldo objektus, jų priežiūrą atlieka tik specialistai. Medžius senolius siekiama išlaikyti kuo saugesnius išsaugant lajos natūralumą, atsižvelgiant į estetiką ir aplinkosauginius aspektus. Dėl prastos medžio būklės gali būti imtasi netradicinių sprendimų – formuoti „gyvąjį stuobrį“. Menkai gyvybingi, džiūstantys bei nudžiūvę medžiai gali būti išsaugoti dėl ekologinių ir istorinių priežasčių.
Praeivį gali sudominti užmūrytos medžių drevės. Arboristai rekomenduoja ertmes, kurios seniau buvo užmūrytos ar kitaip uždengtos, atidengti. Rekomenduojama išvalyti iš jų betoną, mūrą ar kitas medžiagas, kuriomis buvo užpildytos. Drevė turi vėdintis. Jei svetimkūniai stipriai apauginti mediena ir jų išėmimas paliktų dideles žaizdas, rekomenduojama juos palikti. Drevės viduje esanti negyva mediena turi būti visa palikta. Negyva mediena reikalinga kitų rūšių organizmų, mikroorganizmų, saprofitinių grybų mitybai. Drevių dengti nereikia. Jų susiformavimas ir naujų ertmių atsivėrimas (išlūžus šakai ar kamieno daliai) yra natūrali medžio gyvenimo dalis. Gera ventiliacija atlieka džiovinimo funkciją. Uždengus ertmę, drėgmė vis tiek pateks į vidų, o nesant ventiliacijos tai tik pagreitins puvinio plitimą. Medžio ertmės yra būstas tiek paukščiams, tiek smulkiesiems žinduoliams, tad palikti jas atviras yra tiesiog būtina sąlyga šių rūšių egzistavimui.
Šie patarimai parengti naudojantis geriausiais norais ir rekomendacijomis. Įsiskaitykime į juos ir padėkime, o ne trukdykime medžiams augti.

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas ir arboristas Renaldas Žilinskas