MENIU

Pranešimai

Kokią grėsmę uosialapis klevas kelia vietos karklynams? 2021-05-05

Problema, apie kurią kalbėsime, viena kebliausių iš visų aplinkosauginių temų. Net terminas apibūdinantis reikalo esmę yra gremėzdiškas. Invaziniai augalai. Nevaldomas svetimžemių rūšių plitimas. Tai tikra globalizacijos rykštė, naujausiųjų laikų problema. Mėgėjiška akis invazijų galbūt nepastebi. Kodėl apie tai svarbu kalbėti?
Invazinių rūšių įsigalėjimas yra priskiriamas prie tokio didelio masto ekologinių iššūkių kaip klimato kaita, oro tarša, dykumėjimas. Bet suprasti didelius dalykus dažnai būna sunku. Kad problema rimta ir aktuali, dažniausiai įsitikiname, kai asmeniškai patiriame kokią nors žalą. Taip netikėtai išgarsėjo Sosnovskio barštis. Augalui išplitus, žmonės ėmė jį tyrinėti. Jie įsitikino, jog šio augalo sultys nudegina odą ir palieka ilgai negyjančias žaizdas. Nuo tada visuotinai pritarta, jog šiuo augalu reikia ne gėrėtis, o su juo kovoti. Kaip Sosnovskio barštis, taip ir uosialapis klevas turėtų būti visuotinai pripažįstamas naikintina rūšimi.
Gamtosaugininkui sunku pasmerkti bet kurį gyvą sutvėrimą. Tas pats uosialapis klevas – nei jis piktas, nei turi slaptų kėslų. Jis tiesiog yra kupinas savybių, kurios daro jį agresyviu aplinkai. Kaip vilkas negali tverti be grobio, taip klevas svetimame krašte negali be invazijos. Problemos nebuvo, kol žmonės nepradėjo intensyviai keliauti po pasaulį ir auginti nevietinius augalus. Tarpukario Lietuvoje medis buvo gausiai sodinamas kartu su topoliu skurdžiuose miesto želdiniuose kaip greitai auganti, sparčiai žalius plotus sudaranti rūšis. Galbūt tada tai buvo tinkamas pasirinkimas?
Reikia pažymėti, kad ne visi svetimų kraštų augalai mums kelia rūpesčių. Šalyje gražiai auga ir niekam negrasina tujos, alyvos, jazminai, hortenzijos, rožės, rūtos ir bijūnai. Kad svetimžemis augalas gautų invazinį vardą, jis privalo pasižymėti šiomis savybėmis: turi sparčiai plisti, daugintis, nukonkuruoti vietines rūšis ir ilgam laikui užimti jų vietą. Jokia vietinė žolė negeba įveikti kanadinės rykštenės. Joks gluosnis negeba praaugti uosialapio klevo. Kova yra nelygi. Bet kaip minėjau anksčiau, neturime degti pykčiu augalui. Juo labiau negalima mokyklose kalbėti apie naikintinus medžius. Taip netyčia galima įdiegti nepagarbą gyvybei. Dargi, uosialapis klevas yra dvilytis medis, tai reiškia kad vyriški individai sėklų neplatina todėl reikšmingos žalos nedaro. Vienas kitas, ypatingos formos, didelių gabaritų medis gali būti saugomas kaip orą valantis, pavėsį suteikiantis augalas.
Šalies upių pakrantės nuo seno buvo apaugusios natūraliomis karklų ir gluosnių bendrijomis. Kas galėtų pagalvoti, jog iš pažiūros prasti karklynai yra labai turtingi ir vertingi. Lietuvoje savaime auga 18 gluosnių ir karklų rūšių. Mokslininkai dar išskiria 11 porūšių, 12 varietetų, 67 formas ir 31 hibridus. Tikras karklynas! Daugelis gluosnių, karklų, žilvičių pasižymi puikiomis dekoratyvinėmis savybėmis. Dažniausiai želdiniuose auginamas baltasis, trapusis gluosniai, purpurinis karklas, žilvitis, pajūrinis ir smailialapis gluosniai. Blindę vertiname dėl žiedų, vadinamųjų kačiukų. Kiekvienai vietinei rūšiai artimas būrys jai artimų gyvūnų. Upių pakrančių buveinėse, karklynuose įprasta sutikti šiuos smulkius paukščius: nendrinę startą, didžiąją krakšlę, lakštingalą, upinį žiogelį, ežerinę nendrinukę, ūsuotąją zylę, remezę ir dar būrį kitų. Dar būtina suprasti, kad be sąlyginai paprastai pastebimų paukščių, krūmynuose veisiasi šimtai vabzdžių, vorų, moliuskų ir kitos biologinės įvairovės. Tai vertybė pati savaime, kurią sunku pervertinti.
Kas atsitinka, kai įprastų krūmynų bendrijas pakeičia uosialapio klevo sąžalynai? Minimas medis kilęs iš šiaurės Amerikos. Montanoje, Jutoje ir Kalifornijoje jis auga lygus, niekam netrukdo, yra darniai įaugęs į vietines mitybines grandines. Amerikoje turbūt šimtai vorų ir musių rūšių suka lizdus ant uosialapio klevo šakų. Europos žemyne šis medis nėra vertingas vietinei gamtai, nes absoliuti dauguma rūšių paprasčiausiai jo nepažįsta. Rūšys jame neranda maisto, nesuka lizdų, nekala uoksų, negraužia žievės ir lapų. Dauguma rūšių labai konservatyvios. Jei volungė šimtus metų gyvena liepyne, į alksnyną jos nenuvarysi. Jei mėlyngurklė mėgsta pilkąjį karklą, uosialapis klevas jos nedomina. Uosialapių klevų sąžalynai svetimi vietinėms rūšims. Nors užvirtę upių krantai primena džiungles, jose gyvybės maža kaip dykumose. Ten skurdu žvėrių, paukščių, žolių. Liūdna pripažinti, dauguma Lietuvos upių pakrančių, ypač prie miestų, yra apžėlusios šiuo ydingu medžiu.
Uosialapis klevas žydėdamas gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų alergijas. Taip pat jis užima naudingų medžių – juodalksnių, uosių vietą, taip mažindamas medynų vertę. Šie argumentai kasdieniški, todėl labiau įtikinantys. Aišku, grėsmė rimta. Ką mums daryti? Kaip gintis nuo medžio transformerio? Pirmiausia, jokiu būdu neįsivežkime, nepirkime ir neauginkime uosialapio klevo. Nesodinkime jo gamtoje. Vykdykime jo kontrolę, tai yra stebėkime, ar uosialapis neatsirado naujoje vietoje. Invazines rūšis leidžiama naikinti. Jaunus uosialapius klevus rekomenduotina išrauti arba iškasti su šaknimis. Prieš kertant stambius medžius, rekomenduojama juos nudžiovinti. Kovą su uosialapiu pripažįsta net aplinkosauginės organizacijos. Medžiui nudžiūvus, jį galima nukirsti. Jei nukirsime gyvą uosialapį klevą, jis išleis tūkstantį atžalų. Tada reikės kariauti su jomis. Naikinimą būtina tęsti, kol plote nelieka augti nė vieno uosialapio klevo.
Uosialapis klevas dabar paplitęs visoje Europoje. Šalys išleidžia milijonus naikindamos šią rūšį. Lietuvoje medis auginamas nuo 1930 metų. Pirmi medeliai gamtoje aptikti 1963 m. Vilkaviškio rajone, Šešupės pakrantėse. Šiandien tai visur įprastas medis. Augalo vaisius nešioja vėjas ir vanduo, be to, jis želia šaknimis. 2004 metais rūšis įrašyta į invazinių rūšių sąrašą. Upių pakrantės, miestai, pakelės, apleisti laukai apauga svetima rūšimi. Lotyniškas rūšies pavadinimas skamba taip – Acer negundo. Iš tiesų, šiame reikale nėra nieko viliojančio.

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas

Šaltinis https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/zalias/kokia-gresme-uosialapis-klevas-kelia-vietos-karklynams-1007-1497154

Vilnius kviečia pasirūpinti apsauga nuo erkių 2021-05-04

Statistiniai duomenys rodo, kad erkių pernešamomis ligomis užsikrečia daugiau miestų gyventojų nei žmonių iš kaimiškų vietovių. 2020 m. Lietuvoje erkiniu encefalitu miestuose ir kaimuose sirgo beveik tiek pat asmenų, o nuo Laimo ligos kentėjo du kartus daugiau miestiečių nei kaimuose registruotų asmenų. Siekdama sumažinti šių ligų plitimą, Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ sostinėje pradėjo informacinę kampaniją, kuria kviečia imtis priemonių apsaugai nuo erkinio encefalito bei Laimo ligos.
Efektyviausia apsauga nuo erkinio encefalito – skiepai. Jų veiksmingumas po pilnos 3 dozių vakcinacijos siekia 97 proc. Nuo susirgimo Laimo liga skiepų nėra, todėl reikėtų saugotis: leidžiant laiką gamtoje geriausia dėvėti šviesius, visą kūną dengiančius, prigludusius drabužius. Rekomenduojamos ilgos kojinės bei galvos apdangalas – skarelė, kepurė ar kapišonas. Taip pat rekomenduojama naudoti repelentus, o grįžus – būtinai apžiūrėti save ir artimuosius. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti kirkšnims, pakinkliams, kaklo ir ausų sričiai, pažastims.
Daugiau informacijos https://vilnius.lt/lt/2021/05/03/vilnius-kviecia-pasirupinti-apsauga-nuo-erkiu-miestuose-fiksuojama-daugiau-susirgimu-nei-kaimuose/

Kūdrų parke – šiuolaikinės skulptūros kūrėjų paroda „Belaukiant“ 2021-04-22

Nuo balandžio 21 d. Vilniaus Kūdrų parke galima išvysti galerijos (AV17) organizuojamą parodą „Belaukiant“. Joje net dešimt skulptūrų ir skulptūrinių objektų eksponuoja vieni žinomiausių Lietuvos menininkų: Danas Aleksa, Jonas Aničas, Algis Kasparavičius, Tauras Kensminas, Mindaugas Navakas, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak, Mykolas Sauka, Marija Šnipaitė ir Vladas Urbanavičius.
Pristatomi autorių darbai atlikti skirtingomis, kiekvienam autoriui būdingomis skulptūros kūrimo technikomis, tačiau jie visi savaip atspindi šiandienos realybę bei joje vyraujančias nuotaikas. 
Parodos „Belaukiant“ metu, kiekvieną paskutinį mėnesio trečiadienį, 18 val., vyks nemokamos ekskursijos po parodą bei susitikimai su skulptoriais. Bus plačiau pristatomi kūriniai, o žiūrovai turės galimybę susipažinti su autoriais bei užduoti jiems norimus klausimus.
Paroda „Belaukiant“ Vilniaus Kūdrų parke veiks iki liepos 31 d.

Daugiau informacijos https://vilnius.lt/lt/2021/04/21/pamatykite-siuolaikines-skulpturos-kureju-paroda-belaukiant/

Kaip genėti, prižiūrėti medžius ir išvengti grubių klaidų 2021-04-14

Pavasaris visada siejamas su įvairių lauko darbų pradžia, įsibėgėja medžių genėjimai. Šiame darbe turime elgtis atsargiai ir atsakingai, nes medžiai sudėtingi, keisti gyvi organizmai. Norint genėjimą atlikti teisingai būtina turėti žinių. Grubus šakų ir viršūnių pjaustymas augalui gali pakenkti.
Apgenėtas medis po darbų turėtų išlikti panašus į save. Ką tai reiškia? Skirtingos subrendusios medžių rūšys turi jiems būdingą lajos formą: eglė kūgišką, liepa kiaušinišką, uosis skėtišką. Augdami augalai keičia savo išvaizdą. Jaunų pušų laja kūgiška, senstant ji tampa ovali arba rutuliška. Vyresniame amžiuje pušies laja tampa skėtiška arba netaisyklinga. Atviroje erdvėje augančio ąžuolo liemuo trumpas, staigiai laibėjantis, laja plati, rutuliška su stambiomis, skėstomis, kreivomis šakomis. Turime suprasti, medis bus gražus ir sveikas, jei po darbų išliks panašus į save.
Profesionalia medžių priežiūra užsiima arboristai. Tai palyginti naujas amatas šalyje. Arboristas geba įvertinti medį ir jį matyti kaip neatsiejamą elementą supančioje aplinkoje. Be augalo dar svarbu įvertinti aplinkos gruntinius vandenis, oro užterštumą, šviesos kiekį, dirvožemio ir šaknų būklę, net biologinę įvairovę.
Šalies okupacijos metais požiūris į medžius buvo primityvus.  Turbūt todėl dar daug kur galime pamatyti stebinančių medžių „stulpavimo“ pavyzdžių.  Šiandien arboristai vienu balsu tvirtina, kad medžių viršūnių nupjovimas arba „nutopinimas“ (angl. topping) – daro nepataisomą žalą medžių gyvybingumui. Ilgą laiką formuotas stereotipas, kad viršūnės nupjovimas medžiams jokios didelės neigiamos įtakos neturi, nes jie vis tiek atželia ir suformuoja naujas lajas. Ilgalaikiai stebėjimai ir tyrimai parodė visiškai priešingą rezultatą. Kas „nutopintame“ medyje vyksta?
Pažeistas augalas praranda lapiją, todėl jos atstatymui naudoja savo šaknyne sukauptas medžiagas – vadinamąjį potencialą. Tuo metu šaknynas negauna pakankamai reikalingų medžiagų, kurios formuojasi fotosintezės proceso metu medžių lapuose. Gaminamų medžiagų trūksta, nes lapų nėra. Sukasi uždaras ratas: šaknynas eikvoja sukauptą potencialą lajos formavimui, tačiau negauna medžiagų papildymo ir pačios nyksta. Kartais medis po „nutopinimo“ taip ir neatželia. Negaudamos reikalingų medžiagų, šaknys pradeda nykti, jose suaktyvėja puvinį sukeliantys grybai. Puvinys per šaknų kaklelį patenka į kamieno balaną. Pjūvio vietoje žaizda niekada neapauginama, išlieka atvira visą laiką. Formuojasi puvinys, kuris, silpstant medžio atsparumui, kaskart sparčiau plinta kamiene. Pradeda formuotis ertmė. Medis sparčiai nyksta, kol atsiranda minimalus balansas tarp išlikusių šaknų ir naujai susidariusios lajos. Formuojasi naujas vainikas su būdingais neigiamais faktoriais: daug šakų iš vienos vietos, silpnas tvirtinimasis, drevės „topinimo“ vietoje, centrinis kamieno puvinys. Faktiškai, kiekvienas medis tampa potencialiai pavojingu aplinkai, savotiška uždelsto veikimo bomba.

 


Plačiau »
 
Atliekamas Bernardinų sodo takų remontas 2021-03-31

Bernardinų sodas įrengtas 2013 m. Visus šiuos metus jis intensyviai lankomas ir labai mėgstamas vilniečių bei miesto svečių. Per aštuonerius sodo gyvavimo metus takai susidėvėjo, po žiemos ir lietingu metu jie tampa sunkiai praeinami dėl susidarančių balų.

2020 metais buvo užsakytas Bernardinų sodo takų dangos būklės įvertinimas bei remonto sprendinių pateikimas, kurį atliko VGTU Kelių tyrimo institutas. Įvertinimo metu vizualiai tirta takų būklė, išmatuotas dangų lygumas, tikrinta dangos sluoksnių sudėtis. Kadangi pagrindiniai ir pagalbiniai takai naudojami intensyviai, rekomenduojama nuolatinė, ne rečiau kaip kartą per metus atliekama takų priežiūra išlyginant bei atstatant pažeistus dangos plotus.

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ pagal sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe atlieka parkų, skverų ir kitų teritorijų priežiūros ir sanitarinio valymo paslaugas: vejų pjovimą, takų ir laiptų valymą, šiukšlių surinkimą ir šiukšliadėžių priežiūrą, menkaverčių krūmų ir medelių pjovimą, pasodintų medelių ir krūmų priežiūrą, gėlynų įrengimą bei jų priežiūrą ir kitus aplinkos tvarkymo darbus. Įstaigos patvirtintuose atliekamų paslaugų įkainiuose nebuvo numatyti takų dangos tvarkymo darbai. Todėl 2020 m. gruodžio mėn. Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino papildomą įkainį – takų dangos įrengimas ir remontas.

Viešoji įstaiga „Vilniaus miesto parkai“ šį pavasarį ėmėsi Bernardinų sodo takų remonto. Pradėta lyginti pagrindinio tako atkarpa prie pagrindinių sodo vartų. Toliau takai bus lyginami pagal jų būklę ir naudojimą. Esant poreikiui bus atliekami papildomi darbai pridedant skaldos medžiagų. Tikimasi Bernardinų sodo takus sutvarkyti iki Velykų.

Atsiprašome Bernardinų sodo lankytojų už nepatogumus dėl vykdomų darbų.

IMG_5684  IMG_5708

Penkios dingstys iškelti inkilą, arba kaip padaryti, kad inkilų kėlimas taptų madingas 2021-03-23

Kiekvienas metų laikas yra palankus inkilų gyventojams. Ar manote, kad vasara miegapelei dėžėje medžioti zylę nepatogu? Negi rudenį ant stogo krentantis obuolys gąsdina inkile miegančią voverę? Ar žiemą gūžtoje tupinti zylė pageidauja centrinio? Inkilai aktyviai dalyvauja miško gyvenime kiekvieną dieną. Žmonių dėmesys keičiasi pagal sezoną, todėl apie namelius paukščiams kalbame pavasarį.
Ėjo kartą žmogelis, nešėsi inkilą. Staiga kad suriks iš už krūmo paukštininkas: „Netikusį inkilą sukalei!“. Po to karto žmogus bijojo vykdyti gerus ketinimus. Mus, gamtininkus, vilioja karšta pagunda sukritikuoti kilniaširdį paukštelių mylėtoją, miškan nešantį įtartinos konstrukcijos, šuns būdą primenantį inkilą.
O ar nebūtų geriau, jei inkilų kėlimas vėl taptų masinis reiškinys? Nėra čia raketų mokslas. Dalijuosi penkiomis dingstimis, kurios gali jus motyvuoti užsiimti šia aplinkai naudinga veikla:

  • Geras būdas šeimai veikti kartu
  • Puiki tema draugų šeimų susitikimui
  • Būdas pakelti jūsų įmonės įvaizdį
  • Gali būti dar vienas „pirmas kartas“ jūsų gyvenime
  • Tikrai patiks mokytojai.

Iš kur gauti inkilą? Auksarankiai inkilą gali pasigaminti. Iš eilės rekomendacijų, kurias galėčiau pateikti, išrinkau vieną. Negaminkite inkilo iš senų baldų. Toks kūrinys tiesiog nuvilia. Labai nuvilia. Tiems, kurie, žinoma, yra gabūs meistrai, bet neturi nei medžiagų, nei įrankių, rekomenduoju inkiliuką nusipirkti. Patikimiausia prekę pirkti iš staliaus, nes jo inkilas bus tvirtas ir pagamintas iš patikimų medžiagų. Jei jums pasiseks surasti stalių ornitologą, jūs laimėsite dvigubai, nes jo inkilas dar bus patobulintas įvairiomis apsaugomis, drenažu ir pritaikytas konkrečiam paukščiui.

Pigūs inkilai prekybos centre nėra švaistymas. Tiesiog juos nupirkus jau reikia remontuoti. Būtina sukalti, sutvirtinti, kad dėžėje neliktų plyšių, nešviestų saulė, nepūstų vėjas.
Kas inkile gali gyventi? Išvardinsiu visus Dievo gyvulėlius, kada nors rastus mažuose inkiluose. Paukščiai – musinukė, šešių rūšių zylės, gražiagalvė, raudonuodegė liepsnelė, karietaitė, bukutis, varnėnas, čiurlys, karklažvirblis, žvirblis, genys, žvirblinė pelėda. Žvėreliai – keturių rūšių miegapelės, geltonkaklė pelė, pelėnas, voverė, kirstukas nykštukas, šikšnosparniai. Vabzdžiai – kamanės, širšuolai, skruzdėlės, bitės. Plati biologinė įvairovė. Kam nors namelis medyje tikrai tiks ir patiks. Yra vienas padarėlis, kuris gali gyventi, medžioti šalia ir iš inkilo. Tai katinas murklys. Per sezoną jis sugauna šimtą paukščių.
Kur kelti inkilą? Suraskime nameliui ramią vietą, švelnų pavėsį, gerą priedangą nuo vėjo. Svarbiausia kad „viešbutyje“ nebūtų karšta, šalta, netrauktų skersvėjis ir inkilo nuo žemės nepasiektų žmogus. Paukščių gali būti daugiau. Miškuose ir parkuose trūksta natūralių drevių ir uoksų. Įkėlę inkilą jūs tarsi pasendinsite medį, sukursite drevės imitaciją. O jei netyčia prisiminsite inkilą išvalyti kasmet, naudą padvigubinsite. Galiausiai jūs tapsite geriausiais miško draugais.

VšĮ "Vilniaus miesto parkai" miškininkas Raimundas Ereminas

Nuotrauka Vytauto Šauklio

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/zalias/penkios-dingstys-iskelti-inkila-arba-kaip-padaryti-kad-inkilu-kelimas-taptu-madingas-1007-1473404?copied

Kalėdų eglutėms laikas grįžti į mišką 2021-03-16

Tebūnie praėjusios savaitės sniegas – paskutinis žiemos pasispardymas: diena, kai vilniečiai pagaliau galės sugrąžinti į mišką per žiemą vazonuose išsaugotas kalėdines eglutes, jau čia pat. Vilniaus miesto savivaldybė kviečia kovo 20-ąją pasodinti jas naujame Kalėdų miške netoli Verkių rūmų.
Viešoji įstaiga „Vilniaus miesto parkai“ Verkių regioninio parko teritorijoje, netoli Verkių rūmų, jau žymi vietas pirmiesiems Kalėdų miškui sodinukams. Meteorologai spėja, kad kovo 20-ąją, pasaulinę Žemės dieną, įšalas iš viršutinių sluoksnių jau bus pasitraukęs, ir tai bus tinkama diena miško sodinimo šventei.
Kovo 20 d., šeštadienį, 10–13 val. „Vilniaus miesto parkų“ darbuotojai vilniečių lauks ir su kastuvais bei laistytuvais jų neturintiems, ir su sodinimo patarimais. Bet prieš ruošiantis atvykti reikėtų patiems darkart įvertinti savosios eglutės būklę – jei nuo jos stipriai byra spygliai, sodinti nebeverta. Jei eglutė atrodo gyvybinga, reikėtų paskutinę savaitę prieš sodinant ją intensyviau palaistyti, kad augalas atgautų prarastą drėgmės balansą.

Daugiau informacijos ir registracija https://vilnius.lt/lt/2021/03/16/kaledu-eglutems-laikas-grizti-i-miska/.

Nulūžusių šakų priežiūra 2021-03-05

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ arboristas pataria, kaip prižiūrėti medžius, jei nuo sniego ar vėjo nulūžo šakos, atsivėrė žaizdos:

Jei šaka nulūžo, su lūžio vieta nieko daryti nereikia. Nebent jei lūžio vieta ne prie kamieno, o liko strampas (šaka). Tokiu atveju strampą reikia pašalinti tvarkingai nupjaunant jį prie kamieno, nepažeidžiant kamieno medienos. Medis pats apsaugo žaizdą nuo sporų ar kitų ligų sukėlėjų, kurie pateko ant žaizdos paviršiaus, tad jokiais preparatais, sodo tepalais ar dažais žaizdos tepti nereikėtų. Užtepus žaizdos paviršių galima tik paskatinti puvinio ar kitos infekcijos plitimą į medžio vidų.

Miško maudynės – naujas poilsio, sveikatingumo ir meditacijos būdas Lietuvoje 2021-03-03

Dalinamės VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininko Raimundo Eremino ir vertėjos, miško maudynių gidės, Miško terapijos instituto mokymų vadovės ir mentorės, Miško terapijos ir edukacijos centro vadovės Milos Monk pokalbiu apie miško maudynes:

Visada sakiau, keliautojui būtina parodyti Vilniaus miesto senamiestį ir sostinės miškus. Visuomenei rodant lūkestį toliau gyventi žalioje aplinkoje, net vaikščiojimas miške išmanėja ir įgauna nematytas formas. Viena jų – miško maudynės – tai naujas poilsio, sveikatingumo, meditacijos būdas Lietuvoje. Jei esame gamtos vaikai, galime būti geri miško plaukikai. Mane, miškininką, domina ši inovacija. Net įtariu, jog miškininkai galėtų būti geriausi maudytojai.
Su Mila Monk susitikau Jomanto parke. Mudu kalbėjomės apie galimybę Vilniaus svečius, vilniečius, gaivinti bei budinti Vilniaus miesto parkuose.
– Laba diena. Prašau prisistatykite.
– Esu Mila Monk, vertėja, miško maudynių gidė, Miško terapijos instituto mokymų vadovė ir mentorė, Miško terapijos ir edukacijos centro vadovė.
– Kas tai yra – miško maudynės?

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/zalias/misko-maudynes-naujas-poilsio-sveikatingumo-ir-meditacijos-budas-lietuvoje-1007-1464622?fbclid=IwAR1dzOVirBtEEsl1cAFmc_4Zg3Xiy_eWXZPcwjMiC_2EQknl6td-c7LuUF4 


Plačiau »
 
Pavasario laukime atidžiai 2021-02-23

Gal ne rekordinis, bet be abejo, įsimintinas snygis užklupo visus netikėtai. Tylūs, savaitę krentantys sniego kąsniai prikrėtė ir paruošė tiek pat rūpesčių kaip audringas uraganas. Ar ne metas duoti vardus įsimintiniems snygiams? Lai pirmas vadinasi Karolinos snygis.
Būkime tikri. Miesto viešosios erdvės, parkai žvalgomi, valomi, vaduojami, tvarkomi. Išlikime kantrūs. Šią savaitę žadama teigiama oro temperatūra teikia vilčių sniegą ir ledą kasantiems, kertantiems, laužantiems, tirpdantiems, vežantiems lauk kiemų ir gatvių prižiūrėtojams. Ko negali atlikti švelnus pliusas, tą gali padaryti didelis. Sniegą tikrai greitai įveiksime.
Net nuvalyti ir pabarstyti laiptai, takai, šaligatviai, perėjos anksti ryte pėstiesiems išlieka labai pavojingi. Treniruokime valią, neskubėkime, eikime tvirtai, lėtai bet užtikrintai. Po pietų saulė jau ištirpina nakties ledą, bet vakare, šąlant, paviršiai vėl tampa pavojingi.
Tikrai, daug kur lauke verta pagalvoti apie paprasčiausią išgyvenimą. Pavojinga zona – stogai. Jie apsunkę nuo šlapio sniego, tikrina konstrukcijų tvirtumą. Pavojinga zona – varvekliai. Stovėti pastogėje pavojinga net su kepure.
Būkime kantrūs zonose, kur snygio padariniai šalinami motopjūklais. Nesakykime ir negalvokime, kad nulaužtų šakų ir medžių niekas netvarko. Atseit, jie vėl nepasiruošę... Gal apskritai baikime su šiuo prastu juokeliu? Motopjūklininkai, kaip ir kelininkai, stichijos padarinių likvidavimo metu dėl mūsų nepaprastai sunkiai dirba. Gerbkime ir palaikykime juos.
IMG_20210223_084443 IMG_20210223_084549
Dėmesio! Nesiartinkime prie dirbančių motopjūklininkų. Darbo saugos taisyklės tai draudžia. Ypač dabar, kai jie pjauna pavojingiausius, nevaldomus, neprognozuojamus medžius. Nebandykime loterijos – ar medis tiksliai kris ant kaktos. Pjūklui gaudžiant saugi zona yra už stop juostos arba atstumo, lygaus dvigubo medžių aukščiui.
Būkime atidūs po medžiais. Daugelis šakų, kurioms buvo lemta nulūžti, jau nulūžo. Vis tik, medžių lajose išliko pavojingų kombinacijų.

Pavasario laukime atidžiai.

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas