MENIU

Pranešimai

Tvarus šienavimas 2021-06-09

Ir šių metų šienavimo sezoną Vilnius laikysis pažangaus ir tvaraus miesto vejų ir pievų šienavimo nuostatų, kurios susietos ir su žaliąja miesto politika – prižiūrint aplinką bus siekiama atkurti natūralias pievas miesto erdvėse, išsaugoti tokių pievų ekosistemą, rasti balansą tarp tvarkos užtikrinimo ir natūraliai augančių žolynų išsaugojimo.
Ir toliau dėmesys bus skiriamas tam, kad miesto želdynuose neatsirastų „plikų“ plotų – šienaujama bus tik tada, kai išties reikia, ir tik ten, kur būtina – galvojant ir apie bioįvairovės palaikymą, ir apie žaliųjų zonų apsaugą sausros atveju.
Kaip tvirtina specialistai, bioįvairovė reiškia, kad kiekvienas augalas ir gyvūnas turi savo siaurą nišą ir stipriai stumdosi pečiais su kitais kaimynais, todėl nė vienas neįsigali, o tuo pačiu ir nevirsta žmogų kartais erzinančiu veiksniu. Vilnius jau pernai sulaukė pagyrimų, kad natūralios vejos suteikia miestui gyvybės. Žiedus lanko įvairūs vabzdžiai, pievose atsiranda vietos pasislėpti mažosios faunos atstovams, žiedai brandina sėklas ir jas išbarsto, kad pražystų kitąmet.

Viešoji įstaiga „Vilniaus miesto parkai“ savo prižiūrimose teritorijose taip pat palieka nepjaunamų plotų. Tokių natūralių pievų galima rasti Vingio, Ozo, Lūžių, Pasakų ir kituose parkuose.

Daugiau informacijos https://vilnius.lt/lt/2021/05/08/vilnius-ir-siemet-tes-tvaraus-sienavimo-strategija/

Vilniaus parkuose – vabzdžių viešbučiai 2021-05-26

Šiandien sostinės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (VASA) darbuotojai Bernardinų sode ir Ozo parke pastatė 11 specialių namelių, vadinamų vabzdžių viešbučiais. Šia akcija siekiama paskatinti miestiečius domėtis juos supančia gamta ir prisidėti prie tvarios miesto ekosistemos išsaugojimo. Iš natūralių medžiagų pagaminti nameliai, vadinami vabzdžių viešbučiais, yra skirti apgyvendinti įvairių rūšių vabzdžius, jie dažniausiai yra statomi parkuose, soduose arba miškuose. Be tiesioginės paskirties šie įdomūs statiniai naudojami ir apželdintų erdvių dekoravimui, ir kaip priemonė gyventojų edukacijai apie vabzdžių rūšių įvairovės išsaugojimo reikšmę.
Bendradarbiaudami su VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininku Raimundu Ereminu, įmonės savanoriai pasirinko kelias Ozo parko ir Bernardinų sodo vietas, kuriose įrengė 11 įvairaus dydžio vabzdžių namelių.
Pasak VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininko Raimundo Eremino, vabzdžių rūšių įvairovės išsaugojimas yra aktualus daugelyje šalių, nes dėl miestų plėtros ir pramonės veiklos nuolatos išnyksta daugybė biologinių rūšių, kurios yra svarbios bendros ekosistemos pusiausvyrai.
„Įvairios vabzdžių rūšys nyksta ir dalis žmonių net nepastebi, jog darosi vis tyliau, nes vabzdžiai nebezvimbia, nebedūzgia. Gamtininkai vartoja net tokį terminą „tylusis rūšių išnykimas“. Jos nyksta dėl kenksmingos arba neatsakingos žmogaus veiklos, dėl pesticidų, herbicidų, dėl žmogaus įsikišimo į gamtą, netinkamo ūkininkavimo priemonių. Įtakos turi ir tai, kaip yra prižiūrimos pievos mieste, kokie augalai pasirenkami aplinkos apželdinimui“, – sako miškininkas. Jo teigimu, dažniausiai žmonės vabzdžius pastebi tik tada, kai kuris nors iš jų įgelia arba įkyriai zirzia ir kelia susierzinimą. Deja, retai pagalvojama, kad net ir tie mažieji „skriaudėjai“ yra labai naudingi mūsų ekosistemos dalyviai, nes užima svarbų vaidmenį gyvūnų ir net žmonių maisto grandinėse. „Pasaulyje egzistuoja apie kelis milijonus įvairiausių vabzdžių rūšių ir tik labai nedidelė jų dalis yra kenkėjiški. Dauguma vabzdžių atlieka biologinę kontrolę, tai yra naikina parazitus ir kenkėjus – amarus, vikšrus. Vabzdžiai purena dirvožemį, ardo biologines atliekas, jie yra labai svarbūs augalų dauginimuisi. Neabejotina, kad vabzdžių išnykimas kelia grėsmę ir kitų augalų bei gyvūnų rūšių išnykimui“, – aiškina Raimundas Ereminas.
Miškininkas džiaugtųsi, jei tokių vabzdžių viešbučių Lietuvoje atsirastų kuo daugiau. Net jei esminio pokyčio vabzdžių populiacijai ir nebūtų padaryta, svarbu, kad jie signalizuotų gyventojams apie ekologinės pusiausvyros išsaugojimo reikšmę. „Mėgstantiems meistrauti namuose vabzdžiams skirtą namelį nesunku pasigaminti patiems. Svarbu panaudoti kuo įvairesnes natūralias medžiagas – medžių šakeles, tuščiavidurius stiebus, žievę, sudžiūvusią žolę, samanas, kad jos tiktų skirtingų rūšių vabzdžiams. Tokios medžiagos ilgainiui supūva, sutrūnija ir tampa nebetinkamos vieniems vabzdžiams, tačiau labai tinkamos kitiems. Todėl vieno viešbučio kontingentas gali laikui bėgant keistis“, – pasakoja „Vilniaus miesto parkų“ miškininkas. Jis priduria, kad nereikia baimintis, jog tokiuose nameliuose apsigyvens erkės, joms reikalingos visai kitokios sąlygos.
Raimundas Ereminas džiaugiasi, kad vabzdžių viešbučiai atsirado Bernardinų bei Ozo parkuose. Miškininkas iš toli pastebi tokius namelius ir privačiose valdose. „Kai pamatau kieme ar sode tokį daiktą, galiu suprasti, jog čia gyvena žmonės, kurie mąsto kompleksiškai apie savo aplinką ir rūpinasi darnia jos ekosistema. Visi turime taip elgtis“, – sako miškininkas.

Visas straipsnis https://vilnius.lt/lt/2021/05/25/edukacijos-tikslais-vasa-darbuotojai-pastate-vabzdziu-viesbucius-dviejuose-vilniaus-parkuose/
Nuotrauka Sauliaus Žiūros.

Liuteronų sodas ir Tauro kalnas tvarkomi tausojant senuosius želdinius 2021-05-25

Viena didžiausių Vilniaus miesto žaliųjų erdvių – Tauro kalno teritorija – vasarą pasitinka su permainomis: čia pradėti tvarkybos darbai, kurie apims ir Liuteronų sodo, ir Nacionalinės koncertų salės aplinkos sutvarkymą. 
Liuteronų sode (Vilniaus evangelikų senųjų kapinių kompleksas) šiuo metu pradedami archeologiniai tyrimai, planuojama ir arboristinė senųjų parko medžių priežiūra. Pagal Liuteronų sodo tvarkybos projektą nebus šalinamas nė vienas medis.
Tauro kalno parko teritoriją planuojama sutvarkyti taip, kad ji ne tik pabrėžtų naujai atsirasiančios koncertų salės architektūrinį charakterį, bet ir taptų patogia viešąja erdve susitikti ir pailsėti miestiečiams. Atsižvelgus į Visuomeninės želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos prie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rekomendacijas, atsisakyta projektiniuose pasiūlymuose pateikto plano šalinti 140 iš 1040 esamų parko želdinių.
Ekspertizei pateikiamame techniniame Tauro kalno parko teritorijos tvarkymo projekte numatytas iš viso 24 medžių šalinimas. 4 iš jų – dviejų ekspertų komisijų pripažinti neperspektyviais, kitų šalinimai neišvengiami dėl architektūrinių ir inžinerinių sprendinių: pėsčiųjų tako ir viaduko įrengimo. Parko teritorijoje įrengiamas pėsčiųjų viadukas sujungs Tauro kalną su P. Cvirkos skveru. Viadukas virš judrios Tauro gatvės padės be kliūčių patekti iš Tauro kalno želdyno į želdyną, esantį kitoje gatvės pusėje ir taip paskatins naują pėsčiųjų ryšį tarp Naujamiesčio ir Senamiesčio.
Visą minėtą projektą planuojama įgyvendinti 2023 m. – Liuteronų sodo tvarkybos darbai turi būti baigti 2022 m., o Tauro kalno parko teritorijos tvarkymas – 2023 m.

Visas straipsnis https://vilnius.lt/lt/2021/05/24/tauro-kalnas-tvarkomas-tausojant-senuosius-zeldinius/

Senoliai medžiai: kad pagalba jiems nevirstų žala 2021-05-21

Vilniaus miesto parkuose galima aptikti išskirtinių gamtos paminklų. Žinomiausi jų yra Sapiegų parke esanti seniausia miesto liepa ir Bernardinų sode augantis vyriausiasis miesto ąžuolas. Apie šių ir kitų medžių senoIių priežiūrą kalbuosi su arboristu Renaldu Žilinsku.

Kas yra medis senolis?
Medžio gyvavimas suskirstytas į keletą fazių: eksploracijos, degeneracijos, stagnacijos ir rezignacijos. Paminkliniai medžiai arba medžiai senoliai priskiriami stagnacinei ir rezignacinei fazėms. Įprastai tai įspūdingų savo rūšiai parametrų, didelės kamieno apimties medis, turintis didelį kiekį negyvos medienos, su išlūžusiomis stambiomis skeletinėmis šakomis, džiūstančia ar jau nudžiūvusia viršūne ar viršutine lajos dalimi. Taip jis tampa buveine daugeliui kitų rūšių – grybų, kempinių, kerpių, samanų, vabalų, lervų, paukščių, smulkių žinduolių – kurias jungia vienas faktorius – medis senolis. Vilniuje žymiausi du senoliai – seniausia Sapiegų parko liepa ir seniausias Bernardinų sodo ąžuolas.

Ar teisingas posakis, kad medžiai nėra gydomi, jie prižiūrimi?
Taip. Medžiai nėra gydomi. Jie nėra žmonės ar žinduoliai. Čia tik mes patys sugalvojome tokį terminą, kad medžiai gydomi. Medžiai žaizdą ne užsigydo, o ją atriboja. Jei įsimetė infekcija, puvinys, medžio gynybinis mechanizmas neleidžia jam plisti tolyn. Vaizdžiai tariant, uždaro į dėžutę, bet nesunaikina. Tiesiog apaugina kaliuso audiniu, taip jį „uždarydamas“ į dėžutę. Kuo medžio augimo sąlygos geresnės, tuo didesnis sukaupiamas jo vidinis gyvybingumo potencialas ir efektyvesnis infekcijos atribojimas.
Bet „uždaryta dėžutėje“ infekcija niekur nedingsta. Kai tik medžio potencialas apsilpsta (nepalankios gamtinės sąlygos, žmogaus įsikišimas), gynybinis „dėžutės“ barjeras susilpnėja, puvinys iš lėto plinta. Ir taip visą laiką – puvinio plitimo greitis priklauso nuo gynybinio barjero stiprumo. Visi pasakojimai, kad medžio žaizdą galima pagydyti ją aptepant moliu, šiaudais, drėgnu skuduru ar kuo kitu, netgi užbetonuojant, yra klaidinantys ir netaikytini. Nesivadovaukite interneto „ekspertų“ patarimais. Žaizdos gijimą paspartinti galima tik vienu atveju – kai pažeidimas yra šviežias (iki dviejų savaičių senumo), žaizda yra nuplaunama vandeniu ir uždengiama specialia plėvele. Pakeisti ją galima prisegant foliją ir uždengiant ją tamsia medžiaga. Bėgant laikui galima tikėtis, kad medis žaizdą užtrauks. Senai pažaidai jokios priemonės nepadės. Medis ją gali apauginti, bet ne užgydyti.

Kuo skiriasi įvairių medžių rūšių ekologija, kai galvojame apie jų arboristinę priežiūrą?
Pagrindinis medžių priežiūros skirtumas, atsižvelgiant į jų rūšį, yra medžio gynybinis mechanizmas, puvinio atribojimas, kitaip vadinamas CODIT‘as (angl. Compartmentalisaition of decay in tree ). Drebulė, tuopa, gluosnis, beržas turi silpną atribojimo barjerą, o ąžuolas ir  liepa – stiprų. Silpną CODIT‘ą turintys medžiai netoleruoja didesnių žaizdų. Ąžuolui, liepai galima daryti iki 10 cm pjūvį – žaizdą. Tuo tarpu drebulė, tuopa, gluosnis, beržas pakenčia tik mažus, iki 5 cm, pjūvius. Medžių priežiūroje būtina žinoti rūšies atribojimo barjero stiprumą ir kaip rūšis toleruoja genėjimą. Taip pat svarbu žinoti, ar medis sugeba atauginti didelį kiekį ūglių. Tarkim, ar medis išleis naujų ūglių sutrumpinus šaką.

Kokios priemonės yra taikomos medžių senolių priežiūrai?
Planuojant medžio senolio priežiūros darbus, rekomenduojama atlikti jo aplinkos vertinimą. Labai svarbu žinoti, ar medyje gyvena paukščių, šikšnosparnių, galbūt smulkių plėšrūnų. Labai dažnai šiltuoju metų laiku senuose drevėtuose medžiuose apsigyvena širšės ir širšuolai, neretai uoksuose susimeta bičių spiečius. Taip pat medžiuose senoliuose apsigyvena ir visa eilė vabzdžių, kurių daugelis yra reti, įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą, arba nykstančių rūšių atstovai, tokie kaip niūriaspalvis auksavabalis. Jau rudeniop išryškėja ir vienmečių grybų vaisiakūniai, kurie taip pat kartais būna labai reti. Be to, grybų vaisiakūniai labai daug pasako apie medžio viduje esančius puvinius ir jų išplitimą. Turėdami iš anksto surinktą informaciją apie medžių senolių įnamius, medžių priežiūros specialistai gali planuoti, kuriuo metu geriausia atlikti priežiūros darbus bei išvengti nereikalingos gaišaties.
Vienas iš svarbiausių medžio senolio gyvavimo pratęsimo darbų yra jo lajos sutvarkymas ir priežiūra. Šis etapas reikalauja ypač profesionalių žinių ir patirties. Daugelio medžių laja jau būna rezignacinėje fazėje: viršutinė lajos dalis arba apdžiūvusi, arba išlūžusi, neproporcinga. Kamienas dažnai būna su drevėmis, trūkiais, daugiakamienių atskiri kamienai pradėję atsiskirti arba visiškai išlūžę. Dažniausiai pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas atstatyti medžio biomechaninį stabilumą – paprastai tariant, subalansuoti lają, sumažinti lajos svorį. Atskirais atvejais būtinas lajos sutvirtinimas tiek statinėmis (nepaslankiomis), tiek dinaminėmis jungtimis. Atliekant bet kokius darbus reikalinga atsižvelgti į tai, kad tvarkomas medis yra senolis ir stengtis kaip įmanoma mažiau jam pakenkti. Bet kokia didesnė invazija į medžio senolio lają gali stipriai sumažinti jo ir taip žemą fiziologinį gyvybingumą. Senolis medis gali turėti daug drevių, o jo laja būti neproporcingai susiformavusi ar tokia tapusi po natūralių senėjimo procesų. Kyla grėsmė, kad jis išvirs ar netgi subirs. Netekęs vienos stambios šakos medis gali prarasti visą lajos stabilumą. Vienai sudėtinei daliai iškritus, kitos pasidaro labiau pažeidžiamos.
Pavyzdžiui, ąžuolams būdinga didžiulė laja, kuri atrodo gyvybinga ir sveika, bet kamienas apačioje išdrevėjęs, sienelės plonos. Kamienas gali neatlaikyti svorio viršuje. Tokiu atveju vykdoma lajos redukcija, proporcingas lajos sumažinimas. Redukcinis genėjimas – lajos mažinimas, kuriuo siekiama perkelti žemiau svorio centrą ir padidinti medžio atsparumą lūžimui ar išvirtimui. Paliekami gyvybingi ūgliai arba pirmos eilės šakos. Redukcinio genėjimo metu paliekama šaka, kurios skersmuo turi būti ne mažiau kaip 1/3 šalinamos šakos skersmens.
Sausų šakų redukcija: sausų, stiprių, didelio skersmens šakų trumpinimas imituojant natūralų lūžį. Sausos skeletinės šakos trumpinamos (sumažinamas jų svoris) tiek, kad jos nenulūžtų. Šakos galas formuojamas kaip natūraliai lūžęs – išpjaustoma vadinamoji karūna.

Skaityti toliau. 


Plačiau »
 
Netrukus atsivers sutvarkyti miesto parkai ir viešosios erdvės 2021-05-18

Birželio pabaigoje vartus atvers ir vilniečius grožėtis pakvies ilgai lauktas ir puoselėtas Reformatų sodas. Liko tik baigiamieji štrichai – vaikų žaidimo aikštelės montavimas, dalis takų dangų, žemės / reljefo lyginimas, želdinių sodinimas ir vejos sėjimas. SĮ „Vilniaus planas“ suprojektuotas Reformatų sodas išsiskirs iš kitų parkų įdomiais augalais bei kraštovaizdžio architektūra. Teritorijoje sutvarkyti lietaus nuotekų tinklai, bus įrengta vaikų žaidimo aikštelė, poilsio zona su rožėmis apsodinta pergole. Sode sukurta jauki apšvietimo sistema, cirkuliuojantis fontanas, numatyta vieta sezoninei kavinei. Į Reformatų skvero centrą bus perkeltas ir paminklinis akmuo „Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams“. Reformacijos draugijos iniciatyva kuriamas paminklas turėtų būti atidengtas kitais metais.
Taip pat vilniečiai jau greitai galės džiaugtis atsidariusiu Paplaujos bulvaru, kur buvo rekonstruota Manufaktūrų gatvė ir viešoji erdvė prie jos. Šalia Belmonto iškilusiame daugiabučių namų kvartale bus sutvarkyta augmenija, Manufaktūrų gatvės pradžioje, kairėje pusėje nuo Drujos gatvės, bus įrengtas nedidelis skveras su vaikų žaidimų aikštele. Teritorija taip pat puikiai pritaikyta žmonėms su negalia. 
Birželį vilniečiai galės prisėsti prie Neries įrengtose rekreacinėse zonose ties irklavimo baze ir Energetikos ir technikos muziejumi. Čia veiks lauko kavinės, o pavargus vaikščioti bus galima prisėsti ant įrengtų pakopų upės šlaite.

Daugiau informacijos https://vilnius.lt/lt/2021/05/17/spalviname-vilniu-zaliai-netrukus-atsivers-sutvarkyti-miesto-parkai-ir-viesosios-erdves/

Kokią grėsmę uosialapis klevas kelia vietos karklynams? 2021-05-05

Problema, apie kurią kalbėsime, viena kebliausių iš visų aplinkosauginių temų. Net terminas apibūdinantis reikalo esmę yra gremėzdiškas. Invaziniai augalai. Nevaldomas svetimžemių rūšių plitimas. Tai tikra globalizacijos rykštė, naujausiųjų laikų problema. Mėgėjiška akis invazijų galbūt nepastebi. Kodėl apie tai svarbu kalbėti?
Invazinių rūšių įsigalėjimas yra priskiriamas prie tokio didelio masto ekologinių iššūkių kaip klimato kaita, oro tarša, dykumėjimas. Bet suprasti didelius dalykus dažnai būna sunku. Kad problema rimta ir aktuali, dažniausiai įsitikiname, kai asmeniškai patiriame kokią nors žalą. Taip netikėtai išgarsėjo Sosnovskio barštis. Augalui išplitus, žmonės ėmė jį tyrinėti. Jie įsitikino, jog šio augalo sultys nudegina odą ir palieka ilgai negyjančias žaizdas. Nuo tada visuotinai pritarta, jog šiuo augalu reikia ne gėrėtis, o su juo kovoti. Kaip Sosnovskio barštis, taip ir uosialapis klevas turėtų būti visuotinai pripažįstamas naikintina rūšimi.
Gamtosaugininkui sunku pasmerkti bet kurį gyvą sutvėrimą. Tas pats uosialapis klevas – nei jis piktas, nei turi slaptų kėslų. Jis tiesiog yra kupinas savybių, kurios daro jį agresyviu aplinkai. Kaip vilkas negali tverti be grobio, taip klevas svetimame krašte negali be invazijos. Problemos nebuvo, kol žmonės nepradėjo intensyviai keliauti po pasaulį ir auginti nevietinius augalus. Tarpukario Lietuvoje medis buvo gausiai sodinamas kartu su topoliu skurdžiuose miesto želdiniuose kaip greitai auganti, sparčiai žalius plotus sudaranti rūšis. Galbūt tada tai buvo tinkamas pasirinkimas?
Reikia pažymėti, kad ne visi svetimų kraštų augalai mums kelia rūpesčių. Šalyje gražiai auga ir niekam negrasina tujos, alyvos, jazminai, hortenzijos, rožės, rūtos ir bijūnai. Kad svetimžemis augalas gautų invazinį vardą, jis privalo pasižymėti šiomis savybėmis: turi sparčiai plisti, daugintis, nukonkuruoti vietines rūšis ir ilgam laikui užimti jų vietą. Jokia vietinė žolė negeba įveikti kanadinės rykštenės. Joks gluosnis negeba praaugti uosialapio klevo. Kova yra nelygi. Bet kaip minėjau anksčiau, neturime degti pykčiu augalui. Juo labiau negalima mokyklose kalbėti apie naikintinus medžius. Taip netyčia galima įdiegti nepagarbą gyvybei. Dargi, uosialapis klevas yra dvilytis medis, tai reiškia kad vyriški individai sėklų neplatina todėl reikšmingos žalos nedaro. Vienas kitas, ypatingos formos, didelių gabaritų medis gali būti saugomas kaip orą valantis, pavėsį suteikiantis augalas.
Šalies upių pakrantės nuo seno buvo apaugusios natūraliomis karklų ir gluosnių bendrijomis. Kas galėtų pagalvoti, jog iš pažiūros prasti karklynai yra labai turtingi ir vertingi. Lietuvoje savaime auga 18 gluosnių ir karklų rūšių. Mokslininkai dar išskiria 11 porūšių, 12 varietetų, 67 formas ir 31 hibridus. Tikras karklynas! Daugelis gluosnių, karklų, žilvičių pasižymi puikiomis dekoratyvinėmis savybėmis. Dažniausiai želdiniuose auginamas baltasis, trapusis gluosniai, purpurinis karklas, žilvitis, pajūrinis ir smailialapis gluosniai. Blindę vertiname dėl žiedų, vadinamųjų kačiukų. Kiekvienai vietinei rūšiai artimas būrys jai artimų gyvūnų. Upių pakrančių buveinėse, karklynuose įprasta sutikti šiuos smulkius paukščius: nendrinę startą, didžiąją krakšlę, lakštingalą, upinį žiogelį, ežerinę nendrinukę, ūsuotąją zylę, remezę ir dar būrį kitų. Dar būtina suprasti, kad be sąlyginai paprastai pastebimų paukščių, krūmynuose veisiasi šimtai vabzdžių, vorų, moliuskų ir kitos biologinės įvairovės. Tai vertybė pati savaime, kurią sunku pervertinti.
Kas atsitinka, kai įprastų krūmynų bendrijas pakeičia uosialapio klevo sąžalynai? Minimas medis kilęs iš šiaurės Amerikos. Montanoje, Jutoje ir Kalifornijoje jis auga lygus, niekam netrukdo, yra darniai įaugęs į vietines mitybines grandines. Amerikoje turbūt šimtai vorų ir musių rūšių suka lizdus ant uosialapio klevo šakų. Europos žemyne šis medis nėra vertingas vietinei gamtai, nes absoliuti dauguma rūšių paprasčiausiai jo nepažįsta. Rūšys jame neranda maisto, nesuka lizdų, nekala uoksų, negraužia žievės ir lapų. Dauguma rūšių labai konservatyvios. Jei volungė šimtus metų gyvena liepyne, į alksnyną jos nenuvarysi. Jei mėlyngurklė mėgsta pilkąjį karklą, uosialapis klevas jos nedomina. Uosialapių klevų sąžalynai svetimi vietinėms rūšims. Nors užvirtę upių krantai primena džiungles, jose gyvybės maža kaip dykumose. Ten skurdu žvėrių, paukščių, žolių. Liūdna pripažinti, dauguma Lietuvos upių pakrančių, ypač prie miestų, yra apžėlusios šiuo ydingu medžiu.
Uosialapis klevas žydėdamas gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų alergijas. Taip pat jis užima naudingų medžių – juodalksnių, uosių vietą, taip mažindamas medynų vertę. Šie argumentai kasdieniški, todėl labiau įtikinantys. Aišku, grėsmė rimta. Ką mums daryti? Kaip gintis nuo medžio transformerio? Pirmiausia, jokiu būdu neįsivežkime, nepirkime ir neauginkime uosialapio klevo. Nesodinkime jo gamtoje. Vykdykime jo kontrolę, tai yra stebėkime, ar uosialapis neatsirado naujoje vietoje. Invazines rūšis leidžiama naikinti. Jaunus uosialapius klevus rekomenduotina išrauti arba iškasti su šaknimis. Prieš kertant stambius medžius, rekomenduojama juos nudžiovinti. Kovą su uosialapiu pripažįsta net aplinkosauginės organizacijos. Medžiui nudžiūvus, jį galima nukirsti. Jei nukirsime gyvą uosialapį klevą, jis išleis tūkstantį atžalų. Tada reikės kariauti su jomis. Naikinimą būtina tęsti, kol plote nelieka augti nė vieno uosialapio klevo.
Uosialapis klevas dabar paplitęs visoje Europoje. Šalys išleidžia milijonus naikindamos šią rūšį. Lietuvoje medis auginamas nuo 1930 metų. Pirmi medeliai gamtoje aptikti 1963 m. Vilkaviškio rajone, Šešupės pakrantėse. Šiandien tai visur įprastas medis. Augalo vaisius nešioja vėjas ir vanduo, be to, jis želia šaknimis. 2004 metais rūšis įrašyta į invazinių rūšių sąrašą. Upių pakrantės, miestai, pakelės, apleisti laukai apauga svetima rūšimi. Lotyniškas rūšies pavadinimas skamba taip – Acer negundo. Iš tiesų, šiame reikale nėra nieko viliojančio.

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas

Šaltinis https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/zalias/kokia-gresme-uosialapis-klevas-kelia-vietos-karklynams-1007-1497154

Vilnius kviečia pasirūpinti apsauga nuo erkių 2021-05-04

Statistiniai duomenys rodo, kad erkių pernešamomis ligomis užsikrečia daugiau miestų gyventojų nei žmonių iš kaimiškų vietovių. 2020 m. Lietuvoje erkiniu encefalitu miestuose ir kaimuose sirgo beveik tiek pat asmenų, o nuo Laimo ligos kentėjo du kartus daugiau miestiečių nei kaimuose registruotų asmenų. Siekdama sumažinti šių ligų plitimą, Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ sostinėje pradėjo informacinę kampaniją, kuria kviečia imtis priemonių apsaugai nuo erkinio encefalito bei Laimo ligos.
Efektyviausia apsauga nuo erkinio encefalito – skiepai. Jų veiksmingumas po pilnos 3 dozių vakcinacijos siekia 97 proc. Nuo susirgimo Laimo liga skiepų nėra, todėl reikėtų saugotis: leidžiant laiką gamtoje geriausia dėvėti šviesius, visą kūną dengiančius, prigludusius drabužius. Rekomenduojamos ilgos kojinės bei galvos apdangalas – skarelė, kepurė ar kapišonas. Taip pat rekomenduojama naudoti repelentus, o grįžus – būtinai apžiūrėti save ir artimuosius. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti kirkšnims, pakinkliams, kaklo ir ausų sričiai, pažastims.
Daugiau informacijos https://vilnius.lt/lt/2021/05/03/vilnius-kviecia-pasirupinti-apsauga-nuo-erkiu-miestuose-fiksuojama-daugiau-susirgimu-nei-kaimuose/

Kūdrų parke – šiuolaikinės skulptūros kūrėjų paroda „Belaukiant“ 2021-04-22

Nuo balandžio 21 d. Vilniaus Kūdrų parke galima išvysti galerijos (AV17) organizuojamą parodą „Belaukiant“. Joje net dešimt skulptūrų ir skulptūrinių objektų eksponuoja vieni žinomiausių Lietuvos menininkų: Danas Aleksa, Jonas Aničas, Algis Kasparavičius, Tauras Kensminas, Mindaugas Navakas, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak, Mykolas Sauka, Marija Šnipaitė ir Vladas Urbanavičius.
Pristatomi autorių darbai atlikti skirtingomis, kiekvienam autoriui būdingomis skulptūros kūrimo technikomis, tačiau jie visi savaip atspindi šiandienos realybę bei joje vyraujančias nuotaikas. 
Parodos „Belaukiant“ metu, kiekvieną paskutinį mėnesio trečiadienį, 18 val., vyks nemokamos ekskursijos po parodą bei susitikimai su skulptoriais. Bus plačiau pristatomi kūriniai, o žiūrovai turės galimybę susipažinti su autoriais bei užduoti jiems norimus klausimus.
Paroda „Belaukiant“ Vilniaus Kūdrų parke veiks iki liepos 31 d.

Daugiau informacijos https://vilnius.lt/lt/2021/04/21/pamatykite-siuolaikines-skulpturos-kureju-paroda-belaukiant/

Kaip genėti, prižiūrėti medžius ir išvengti grubių klaidų 2021-04-14

Pavasaris visada siejamas su įvairių lauko darbų pradžia, įsibėgėja medžių genėjimai. Šiame darbe turime elgtis atsargiai ir atsakingai, nes medžiai sudėtingi, keisti gyvi organizmai. Norint genėjimą atlikti teisingai būtina turėti žinių. Grubus šakų ir viršūnių pjaustymas augalui gali pakenkti.
Apgenėtas medis po darbų turėtų išlikti panašus į save. Ką tai reiškia? Skirtingos subrendusios medžių rūšys turi jiems būdingą lajos formą: eglė kūgišką, liepa kiaušinišką, uosis skėtišką. Augdami augalai keičia savo išvaizdą. Jaunų pušų laja kūgiška, senstant ji tampa ovali arba rutuliška. Vyresniame amžiuje pušies laja tampa skėtiška arba netaisyklinga. Atviroje erdvėje augančio ąžuolo liemuo trumpas, staigiai laibėjantis, laja plati, rutuliška su stambiomis, skėstomis, kreivomis šakomis. Turime suprasti, medis bus gražus ir sveikas, jei po darbų išliks panašus į save.
Profesionalia medžių priežiūra užsiima arboristai. Tai palyginti naujas amatas šalyje. Arboristas geba įvertinti medį ir jį matyti kaip neatsiejamą elementą supančioje aplinkoje. Be augalo dar svarbu įvertinti aplinkos gruntinius vandenis, oro užterštumą, šviesos kiekį, dirvožemio ir šaknų būklę, net biologinę įvairovę.
Šalies okupacijos metais požiūris į medžius buvo primityvus.  Turbūt todėl dar daug kur galime pamatyti stebinančių medžių „stulpavimo“ pavyzdžių.  Šiandien arboristai vienu balsu tvirtina, kad medžių viršūnių nupjovimas arba „nutopinimas“ (angl. topping) – daro nepataisomą žalą medžių gyvybingumui. Ilgą laiką formuotas stereotipas, kad viršūnės nupjovimas medžiams jokios didelės neigiamos įtakos neturi, nes jie vis tiek atželia ir suformuoja naujas lajas. Ilgalaikiai stebėjimai ir tyrimai parodė visiškai priešingą rezultatą. Kas „nutopintame“ medyje vyksta?
Pažeistas augalas praranda lapiją, todėl jos atstatymui naudoja savo šaknyne sukauptas medžiagas – vadinamąjį potencialą. Tuo metu šaknynas negauna pakankamai reikalingų medžiagų, kurios formuojasi fotosintezės proceso metu medžių lapuose. Gaminamų medžiagų trūksta, nes lapų nėra. Sukasi uždaras ratas: šaknynas eikvoja sukauptą potencialą lajos formavimui, tačiau negauna medžiagų papildymo ir pačios nyksta. Kartais medis po „nutopinimo“ taip ir neatželia. Negaudamos reikalingų medžiagų, šaknys pradeda nykti, jose suaktyvėja puvinį sukeliantys grybai. Puvinys per šaknų kaklelį patenka į kamieno balaną. Pjūvio vietoje žaizda niekada neapauginama, išlieka atvira visą laiką. Formuojasi puvinys, kuris, silpstant medžio atsparumui, kaskart sparčiau plinta kamiene. Pradeda formuotis ertmė. Medis sparčiai nyksta, kol atsiranda minimalus balansas tarp išlikusių šaknų ir naujai susidariusios lajos. Formuojasi naujas vainikas su būdingais neigiamais faktoriais: daug šakų iš vienos vietos, silpnas tvirtinimasis, drevės „topinimo“ vietoje, centrinis kamieno puvinys. Faktiškai, kiekvienas medis tampa potencialiai pavojingu aplinkai, savotiška uždelsto veikimo bomba.

 


Plačiau »
 
Atliekamas Bernardinų sodo takų remontas 2021-03-31

Bernardinų sodas įrengtas 2013 m. Visus šiuos metus jis intensyviai lankomas ir labai mėgstamas vilniečių bei miesto svečių. Per aštuonerius sodo gyvavimo metus takai susidėvėjo, po žiemos ir lietingu metu jie tampa sunkiai praeinami dėl susidarančių balų.

2020 metais buvo užsakytas Bernardinų sodo takų dangos būklės įvertinimas bei remonto sprendinių pateikimas, kurį atliko VGTU Kelių tyrimo institutas. Įvertinimo metu vizualiai tirta takų būklė, išmatuotas dangų lygumas, tikrinta dangos sluoksnių sudėtis. Kadangi pagrindiniai ir pagalbiniai takai naudojami intensyviai, rekomenduojama nuolatinė, ne rečiau kaip kartą per metus atliekama takų priežiūra išlyginant bei atstatant pažeistus dangos plotus.

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ pagal sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe atlieka parkų, skverų ir kitų teritorijų priežiūros ir sanitarinio valymo paslaugas: vejų pjovimą, takų ir laiptų valymą, šiukšlių surinkimą ir šiukšliadėžių priežiūrą, menkaverčių krūmų ir medelių pjovimą, pasodintų medelių ir krūmų priežiūrą, gėlynų įrengimą bei jų priežiūrą ir kitus aplinkos tvarkymo darbus. Įstaigos patvirtintuose atliekamų paslaugų įkainiuose nebuvo numatyti takų dangos tvarkymo darbai. Todėl 2020 m. gruodžio mėn. Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino papildomą įkainį – takų dangos įrengimas ir remontas.

Viešoji įstaiga „Vilniaus miesto parkai“ šį pavasarį ėmėsi Bernardinų sodo takų remonto. Pradėta lyginti pagrindinio tako atkarpa prie pagrindinių sodo vartų. Toliau takai bus lyginami pagal jų būklę ir naudojimą. Esant poreikiui bus atliekami papildomi darbai pridedant skaldos medžiagų. Tikimasi Bernardinų sodo takus sutvarkyti iki Velykų.

Atsiprašome Bernardinų sodo lankytojų už nepatogumus dėl vykdomų darbų.

IMG_5684  IMG_5708