MENIU

Vingio dvarvietė

vingio-dvarasTeritorija, vadinama Lukiškėmis, priklausė miestui nuo 1441 m.

1522 m. greta kitų didikų valdų atsiranda ir Radvilų žemės, o dvaras vadinamas Radvilų Lukiškėmis (1522–1593). Radvilų Lukiškėse gyveno Mikalojus Radvila Juodasis, iš čia plito naujas tikėjimas – reformacija ir  buvo įkurta viena pirmųjų Lietuvoje reformatų mokyklų.

1593 m. dalis Lukiškių buvo padovanota jėzuitams. Taip vadinamos Jėzuitų Lukiškės tapo intelektualiniu ir kultūriniu centru bei poilsio vieta. 1593–1774 m. čia vyko Akademijos mokslo laipsnių suteikimo ceremonialai. Vaistažolių daržas minimas nuo 1646 m.,  iš gydomųjų žolelių padarytos tinktūros, antpilai buvo pardavinėjami jėzuitų vaistinėje. 

Uždarius Jėzuitų ordiną, 1774 m. rezidencija su žeme parduota Vilniaus vyskupui J.I. Masalskiui, kiek vėliau – P. Zubovui, kol 1801 m. atiteko gubernatoriui L. Benigsenui. Restauruoti rūmai virto puošnia vasaros rezidencija, čia vėl kunkuliavo kultūrinis gyvenimas.  Ruošiantis karui su Prancūzija, čia tris mėnesius viešėjo caras Aleksandras I, kur ir sužinojo apie karo pradžią. Prancūzų kariuomenė dvaro pastatuose įrengė karo lauko ligoninę. Po karo dvarą perėmė valstybės iždas.

Nuo 1826 m. čia buvo kareivinės, artilerijos mokykla, parako sandėliai.  Po 1850 m. įsteigiama ferma, plėtojamas pieno ir kumyso ūkis. 1870 m. nugriauti senųjų rūmų likučiai, bet likę pastatai tvarkomi. 1919 m. Vingio ferma perduodama S. Batoro universitetui botanikos sodui steigti.

Šiandien senuosius laikus primena mūro tvora, keli pastatai, alėja. Rūmų puošnumu galima grožėtis tik senuosiuose piešiniuose.

Pagal S. Gasparavičienės ir K. Labanausko surinktą medžiagą