MENIU

Vienuolyno teritorija (XIIIa. - 1864m.)

Pagal seną tradiciją teigiama, kad šioje vietoje XIII–XIV a. buvusi Šventoji pagonių giraitė ąžuolynas. Po krikščionybės įvedimo ji buvo iškirsta ir teritorija prijungta prie Žemutinės pilies valdos, o XV a. antroje pusėje išskirtas sklypas vienuoliams bernardinams.

Kazimieras Jogailaitis 1469 m. pakvietė bernardinų vienuolius į Vilnių ir įkurdino juos į pietryčius nuo Pilies kalno, Vilnios vingyje, netoli karališko malūno. Likusioje dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau vadintas Sereikiškių priemiesčiu, su užtvankomis, malūnais, dirbtuvėmis.

Nuo 1469 m. iki 1864 m. teritorija priklausė vienuoliams bernardinams. XV a. pabaigoje pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, kartu buvo tvarkomas ir pelkėtas šaltiniuotas sklypas. Vienuoliai sukultūrino vietovę įveisdami 4 sodus ir 2 daržus. Vėliau tvenkinius ir vandens kanalus bei oranžeriją. Visoje teritorijoje įrengti drenažo kanalai, natūraliems tvenkiniams suteikta taisyklinga forma. XVIIIa. apželdino dekoratyviniais egzotiniais augalais ir sukūrė uždaro tipo parką­ - sodą, kuriuo naudojosi dvasininkijos aukštuomenė.

1864 metais Rusijos valdžios bernardinų vienuolynas uždarytas, o sodas perduotas generalgubernatūrai, kuri vėliau, intensyviai nepanaudodama, perleido miesto valdybai. Kurį laiką daržais naudojosi miestiečiai.