MENIU

Trumpa istorija

Parko istorinė raida siejosi daugkartine transformacija iš gamtamanių šventos giraitės, viduramžių Bernardinų vienuolyno sodo, XVIII a. pab. universiteto botanikos sodo, XIX a. vid. pramoginio vasaros sodo, pagaliau vieno pirmųjų viešųjų miesto želdynų, o sovietmečiu sudarė dalį paskelbto miesto kultūros ir poilsio parko, vadinamąjį Jaunimo sodą. Šiuo metu parkas užima apie 9 ha plotą, vakaruose siekdamas sovietmečiu įrengtus teniso kortus ir buvusius Kirdiejų rūmus, už kurių tęsiasi Pilių parko teritorija. Pro vartus išeinama į Maironio gatvę, o toliau parkas šliejasi prie Bernardinų architektūrinio ansamblio bei įterptos pirmosios Vilniaus vandenvietės teritorijos su vandentiekio muziejumi. Šios gretimybės labai susiję su parko raida, nes vienas jo pradmenų ir buvo gamtamanių giraitė, manoma, po Lietuvos krikšto didžiojo kunigaikščio perduota įsteigto Bernardinų vienuolyno sodui. Likusioje dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau Sereikiškių priemiestis su užtvankomis, malūnais, dirbtuvėmis. Gaisrui nuniokojus priemiestį, malšinant 1794 m. sukilimą, 1797 m. darbštaus botaniko S. B. Jundzilo rūpesčiu įgyvendinta idėja čia perkelti Vilniaus universiteto Botanikos sodą. Tuo laiku jis buvo gerokai apskurdęs laikinoje pirmojoje vietoje ankštame Pilies g. 22 kieme, paliktas Tėvynėn sugrįžusio įkūrėjo J. Žilibero (J. E. Gilibert). Perkeltas sodas sėkmingai puoselėjamas, kelis kartus praplečiamas, o 1811 m. net kitapus Vilnios, į Plikojo (t.y. buv. Kreivosios pilies arba Trijų Kryžių) kalno šlaitus. Botanikos sodo kolekcijos išauga iki kelių tūkstančių augalų rūšių, architektūriškai jį apipavidalino žymūs architektai M. Knakfusas, M. Šulcas, M. Kado, K. Podčašinskis. Vyravusiame geometriniame plane buvo sukurta peizažinių elementų šlaituose, iškasta kanalų, įrengta pavėsinių ir kabamasis (vad. egiptietiškas) tiltelis per Vilnią. S. B. Jundzilui pasitraukus pensijon, veiklą tęsė jo giminaitis J. Jundzilas, atlikęs augalų tyrimo ekspediciją Lietuvoje, taip pat daug nuveikęs augalų pažinimo bei jų populiarinimo srityje.

Deja, Rusijos caras, keršydamas lietuviams ir lenkams už 1831 m. sukilimą bei gausų studentų dalyvavimą jame, 1832 m. įsakė Vilniaus universitetą uždaryti. Botanikos sodas dar atiteko kurį laiką paliktai Medicinos-chirurgijos akademijai, toliau tęsė veiklą vadovaujamas S. B. Gorskio. Bet 1842 m. iškelta iš Vilniaus ir ši akademija – vykdant, anot A. Baranausko, politiką „tegul bus Lietuva ir tamsi, ir juoda...“

Botanikos sodas praranda augalų kolekcijas, paverstas generalgubernatūros pramoginiu vasaros sodu. 1864 m. baudžiant už naują sukilimą, uždarytas ir Bernardinų vienuolynas, kurio sodas taip pat paverčiamas pramoginiu, jo dalyje vėliau įrengiama Vilniaus centralizuoto vandentiekio vandenvietė. Panaikinus ir dalį Botanikos sodo užėmusią tvirtovę, šie pramoginiais virtę želdynai jungiami tarpusavyje ir su Pilių parku, mieste gausėja viešųjų renginių, parodų, atrakcionų, galiausiai įrengiami teniso kortai. Sovietmečiu parkas paskelbtas Jaunimo sodu, kuriame rengiami ideologizuoti propagandiniai renginiai kartu su pilių teritorijoje buv. A. Šliosbergo name įkurdintais Pionierių namais. Tik sulaukus Lietuvos atgimimo buvo grąžintas istorinis Sereikiškių parko vardas. Paminklų konservavimo institute buvo užsakytas tvarkymo projektas, kuriam parkotyrininkas K. Labanauskas 1988 m. atliko išsamius tyrimus (L. Čibiro ištisinio medžių perskaičiavimo metodu), nustatė 72 taksonų dendroflorą (51 medžio ir 21 krūmo), individualiai 1089 medžiai. Iš jų 100 nedelsiant šalintini kaip ligoti, avariniai ar menkaverčiai, kitus stelbiantys. Daugiausia rasta liepų, klevų ir uosių. Didelio savitumo parkui teikė išlikę senųjų struktūrinių grupių senmedžiai, daugiakamieniai ir daugialiemeniai medžių lizdai bei pavieniai retųjų rūšių ir formų egzemplioriai.

Deja, panaudota tik maža dalis tyrimo duomenų. Vėliau Sereikiškių parkas buvo projektuotas kaip Vilniaus pilių istorinio nacionalinio parko dalis; naujas variantas – kultūrinio pilių rezervato dalis, galiausiai administraciniu sprendimu nuo jo atskirtas bei dalinai aptvarkytas pagal architektės G. Miknevičienės parengtą projekto korektūrą. Savivaldybės užsakymu 2007 m. architektės J. S. Šimeliūnės-Večerskytės vadovaujama darbo grupė ėmė rengti parko sutvarkymo projektą, kurį baigti ir sparčiai įgyvendinti skatino tiek unikalus parko vaidmuo Vilniaus senamiestyje – Pasaulio paveldo objekte, tiek ir glaudžios sąsajos su 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečio programa bei Vilniaus – Europos kultūros sostinės renginiais.