Istorija

Reformatų parko istorija prasidėjo prieš kelis šimtus metų. Dar 1582 metais Eustachijus Valavičius šį sklypą padovanojo evangelikų reformatų špitolei ir kapinėms. Dėl nesutarimų su katalikais 1640 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislavas Vaza pasirašė dekretą, kuriuo evangelikai reformatai buvo iškelti už Vilniaus miesto sienos ribų ir anksčiau dovanotame sklype įkūrė savo kapines bei pastatė pirmąją medinę bažnytėlę.

1682 metais kapinės buvo išniekintos, o bažnytėlė sugriauta. Su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio leidimu reformatai atstatė medinę bažnyčią ir sutvarkė kapines. 
Praėjus beveik šimtmečiui po kapinių įkūrimo, 1912 m. metais, reformatams buvo įsakyta iškelti kapines toliau, tačiau tai nebuvo įvykdyta ir kapinės čia veikė iki 1830 m., kai jos tapo perpildytos (reformatų bendruomenei pasiūlytas naujas kapinėms skirtas sklypas ant dabartinio Tauro kalno).

Dabartinė priešais Reformatų parką esanti klasicizmo stiliaus Reformatų bažnyčia buvo pastatyta 1835 metais, tad iki tol kapinėse stovėjusi medinė bažnyčia buvo nugriauta. Bene didžiausią pertvarką kapinės patyrė sovietmečiu, kai 1983 metais jos buvo galutinai uždarytos statant paminklą, skirtą tarybiniams partizanams ir pogrindininkams (paminklas dabar eksponuojamas Grūto parke).

Iš žymesnių asmenų šiose kapinėse buvo palaidotas Šarlis Hermanas de Pertė (Perthees) (1740–1815 m.), kuris 1768 metais sudarė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį. Nors dar 1980 metais jo antkapinį paminklą buvo galima aplankyti, tačiau šiuo metu kapo vieta nėra žinoma. Reformatų parko kapinėse taip pat veikė Šreterių šeimos mauzoliejinė koplyčia.