Naujiena

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas

Dažnai sulaukiame klausimų apie Vingio parko pušyną, jo vertę, biologinę įvairovę, kirtimą, medienos išvežimą. Norisi pasidžiaugti, kad dėmesys gamtai, miškams ir parkams mūsų šalyje yra išaugęs ir, atrodo, toliau nemenksta. Patikrinti ir pranešti, ar Vingio parkas yra tvarkomas teisingai, žiniasklaidai išlieka dėmesio vertas darbas.

Klausimai apie tai, kaip savivaldybė vertina Vingio parko reikšmę, kokių priemonių imamasi parką bei jo biologinę įvairovę išsaugoti, yra nuoširdus rūpestis dėl medžių kirtimo Vingio parke. Kai pokalbis prasideda nuo tokių retorinių klausimų, taip ir bijau, kad antraštės „Kodėl kertami medžiai Vingio parke?“ arba „Stop medžių naikinimui Vingio parke!“ galbūt jau paruoštos. Noriu atkreipti dėmesį, kad bet kuris visuomenei pateiktas pranešimas gamtos tema turi aplinkosauginio švietimo požymių. Aš, Vilniaus miesto parkų miškininkas, neseniai padariau išvadą, jog miškininko, dirbančio Vilniaus mieste, darbo dalis yra ir aplinkosauginis švietimas. Taigi aš esu miško mokytojas, lopantis suaugusių, ne vaikų, gamtos pažinimo spragas. Vienas svarbiausių mano pranešimų įrankių yra žiniasklaida. Todėl kartu rūpinkimės, kad visuomenė būtų supažindinta, išmokyta, bet ne išgąsdinta.

Medžio kirtimas – kaip simbolis žmogaus ėjimo prieš gamtą. Vis tik grįžus į buitinį lygį, galiu pasakyti, kad medis yra tiesiog ypač stambus augalas, savo kūne galintis sukaupti milžinišką kiekį biomasės. Su tiek biomasės visada atsiranda įvairių darbų. Medis gyvena palyginti ilgai, per tuos šimtmečius daug kas su juo nutinka, daug kas jame pasikeičia. Kai kalbame apie Vingio parką, parinksiu kaip pavyzdį seną 200 metų pušį. Pušis išdygsta iš sėklos, maždaug iki 20 metų ji būna aplipusi šakomis, kurios ant stiebo yra išsidėsčiusios nuo žemės iki pačios viršūnės. 15–20 metų pušis pradeda valytis nuo apatinių šakų. Porą dešimtmečių ant žemės krenta savaime nudžiūvusios apatinės medžių šakos. Pušies laja kyla aukštai, o ant žemės lieka žmogui nepatogi šakų krūva. Po to medis auga, keičiasi medžio laja. Viso augimo metu ant žemės krenta tam tikra biomasė: šakos, šakelės, spygliai. Audrų metu gali atitrūkti stambios šakos ar net nulūžti viršūnė. Pušiai pasiekus maždaug 150 metų, augalo augimas sulėtėja, sakome – medis pasiekė gamtinę brandą. Prasideda kiti procesai, viršūnės džiūvimas, drevių susidarymas. Ir taip toliau, kol galiausiai medis žūva. Nudžiūsta ir nuvirsta, arba nuvirsta dar gyvas, nenudžiūvęs. Nėra buvę, kad pušis augtų begalę metų ir, kad nuvirtusi, staigiai kažkur stebuklingai dingtų. Nuvirtęs medis užima nepaprastai daug vietos, jo masė skaičiuojama tonomis. Visus šiuos procesus aprašiau tam, kad suprastumėte, kiek daug visko įvyksta prie vienos pušies arba tiesiog medžio. Kai medis auga mieste, labai arti žmogaus, augalui skiriama daugiau dėmesio, nei miške. O daugelis medžių priežiūros darbų statistiniam žmogui primena kirtimo darbus. Žmogus su pjūklu vaikšto aplink medį, vadinasi kerta. Todėl, deja, bet kokia medžių priežiūra tampa panaši į ėjimą prieš gamtą. O tai klaidinga išvada. Virtuolio smulkinimas nėra medžio kirtimo darbas. Todėl Vingio parke medžiai yra tvarkomi, bet ne kertami.

Šiuo metu Vingio parke jau antrus metus renkamos nulūžusios šakos, ant žemės nukritusios po sniegolaužų ir vėjovartų 2021 ir 2022 metais. Taip pat tvarkomi pavieniai šiemet nulūžę medžiai. Nudžiūvusios pušys sausuolės, esančios prie takų ir keliančios realią grėsmę žmonių saugumui, nukertamos. Dideli medžiai sausuoliai, esantys giliai miške, atokiai nuo takų, paliekami gamtai. Takų tinklas parke platus, todėl ir sausuolių daug. Medienos kiekiai vizualiai susidaro dideli. Pušys džiūsta ne dėl kokios plintančios ligos, o tiesiog dėl natūralaus, savaiminio medžių išsiretinimo. Darbų labai daug. Darbuotojai miške vaikšto su pjūklais, smulkina šakas, šalina pavojingus sausuolius. Sveiki, bent kiek žaliuojantys medžiai parke nekertami. Darbų tiek daug, kad panašu, jau eina gandas per miestą, atseit Vingio parke kerta gerus medžius. Turėkime kantrybės, pasitikėkime žmonėmis.

Stebėtojus domina senų pušų išsaugojimas Vingio parke. Ar pušynui yra iškilusi kokia nors grėsmė? Galiu pasakyti, kad Vingio parko miškai, kurių sudėtyje vyrauja pušys, yra palyginti stabilūs. Tai reiškia, kad dabar ir nesenoje praeityje neiškilo jokių problemų, kurios lemtų prastėjančią medyno sanitarinę būklę. Miške džiūsta pavienės senos pušys, bet tai yra natūralus reiškinys, vadinamas savaiminiu medžių išsiretinimu. Pušys konkuruoja tarpusavyje, genetiškai jos nėra identiškos, vadinasi yra įvairios. Vienos žūva anksčiau, kitos vėliau. Bendrai medžiai žmogaus nekertami auga ilgai, Vingio parko pušyną ir toliau vadinsime pušynu ne mažiau nei vieną ilgą žmogaus gyvenimą. Kitas dalykas, kurį galbūt kas nors pastebėjo, tai kylantis antras klevo ir liepos ardas, kuris tolimoje ateityje galbūt taps lygiavertis pušims ar net jas uždominuos. 

Neišvengiamai pušynas keičiasi, jame didėja lapuočių priemaiša. Čia nėra jokios problemos. Jei išsikeltume tikslą eiti prieš gamtą, priversti pušyną likti pušynu, tektų imtis drastiškų priemonių, kurios niekam nepatiktų ir nebūtų suderinamos nei su ekologija, nei su rekreacija. Tos priemonės būtų plynas pušyno nukirtimas ir atsodinimas jaunomis pušimis. Kitas būdas, tik pagerinantis idilišką pušyno vaizdą, ištisinis polajų valymas, drastiškas klevų ir liepų kirtimas. To niekada nedarysime. Eiti prieš gamtą neapsimoka, šiuo metu po pušų lajomis kyla lapuočių medžių pomiškis, bet pušyno vaizdą dar matysime visą savo gyvenimą.

Miesto miškuose medžių sodinimas yra labai retas darbas dėl labai aiškios priežasties. Mieste miškas nekertamas medienos derliaus nuėmimo kirtimais. O kur nėra kirtaviečių, nėra ir galimybės ko nors sodinti. Medžiai po lajomis nesodinami, nes toje vietoje neprigyja. Pušis Vingio parke, kaip ir bet kuriame pušyne, neželia, nesisėja, nes toks natūralus gamtos dėsnis. Pušis dygsta pievoje, degvietėje, kirtavietėje, atviroje laukymėje. Esu matęs daug pavyzdžių, kaip mėgėjai po pušimis sodina jaunas pušis. Vėliau jie tiesiog stebi, kodėl jų pušys merdėja. Vingio parke buvo sodinamos pušys, tačiau tik nedidelėje, atviroje vietoje, kur sodinukai gauna pakankamai šviesos.

Miesto miškų politika orientuota į miško ekosistemų paslaugų tiekimą. Nėra buvę, kad miškas būtų nukirstas, kadangi medynas pasiekė techninę brandą. Ugdomieji kirtimai, geriau suprantami kaip retinimai, vykdomi pagal miškotvarkos projektą. Jų principas – gerą medį palieki, o prastą nukerti. Miškotvarkos sukaupti duomenys leidžia surasti medynus, kuriems ugdomieji kirtimai yra reikalingiausi. Ugdomasis kirtimas vykdomas ne dažniau kaip 1 kartą per 10 metų. Sanitariniai kirtimai vykdomi pagal poreikį – esant vabzdžių invazijoms, vėjovartoms ir panašiai. Mieste kraštovaizdžio gerinimui galėtų būti vykdomi kraštovaizdžio formavimo kirtimai, tačiau praktikoje jų pasitaiko mažai. Miesto miškų politika yra palankesnė biologinei įvairovei, nes čia nėra užduoties auginti našius, daug tūrio kaupiančius medynus.

Vingio parko pušynas biologinės įvairovės požiūriu yra vertingas, nes vidutinis medžių amžius yra labai didelis – stipriai virš šimto metų. Kažkokie rūšių monitoringai parke reguliariai neatliekami, bet ir be išsamių tyrimų galima sakyti, kad pušynas vertingas. Vis tik tai yra senas parko miškas, bet ne sengirė. Sengirė nėra griežtai apibrėžtas terminas, bet, mano nuomone, medyno įvairumas ir įvairiaamžiškumas sengirei yra būtinas. Vingio parko pušynas yra panašaus amžiaus ir palyginti vienodos rūšinės sudėties. Todėl šio miško negalime lyginti su, tarkim, Punios šilu. Biologinės įvairovės vertybių prideda ir upė Neris. Jos augalija ir gyvūnija susijusi su Vingio parku.

Noriu pabrėžti, jog Vingio parko pagrindinė funkcija yra rekreacinė. Takų tinklas labai platus, gyventojai parką labai mėgsta. Šiuo metu ruošiamasi statyti tiltą per upę, vadinasi, lankytojų dar padaugės. Nuolatinis trukdymas negali palankiai veikti gyvūnų. Iš kitos pusės, nepavyks užkasti visų takų ir parką paversti rezervatu. Nuolatinis vaikščiojimas takais, manau, gamtą veikia net labiau, nei retai estradoje vykstantys koncertai. Nepamirškime, gyvūnija irgi moka prisitaikyti prie gamtos, kas galėjo, seniai išmoko gyventi miesto sąlygomis.

Parke taikomos kai kurios biologinei įvairovei svarbios priemonės. Pavasarį ribojamas automobilių eismas varliagyvių migracijos metu. Miške negyva mediena kraunama į krūvas ir paliekama supūti. Reguliariai keliami inkilai smulkiems uoksiniams paukščiams. Pernai parke buvo iškelti net 5 profesionalūs pelėdiniai inkilai. Miesto bitininkai teritorijoje laiko bites.

Jei kalbėsime apie grėsmes, tai, žinoma, uosialapio klevo plitimas Neries upės pakrantėse. Invaziniai augalai reguliariai kertami. Reikia pažymėti, kad prie šio darbo reikšmingai prisideda ir bebrai.

Miškas auga lėtai, inertiškai. Jokių didelių pasikeitimų, lūžių parke per dešimtmetį nebuvo. Miškai prižiūrimi Vingio girininkijos, taip pat viešosios įstaigos „Vilniaus miesto parkai“.